Būdamas su Jėzumi, Petras pamatė daug žavingų Jėzaus savybių, daug sektinų ir jį stiprinančių bruožų. Taip pat jis suprato, kad Jėzuje buvo daug Dievo būties ir daug meilę keliančių savybių. Tačiau iš pradžių jis Jėzaus nepažino. Petras pradėjo sekti Jėzumi būdamas dvidešimties metų ir sekė Juo šešerius metus. Per tuos metus jis taip ir nepažino Jėzaus; Petras buvo pasirengęs sekti Jėzumi vien iš susižavėjimo Juo. Kai Jėzus pirmą kartą pašaukė jį prie Galilėjos ežero krantų, Jis jo paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar eisi paskui Mane?“ Petras atsakė: „Aš privalau sekti paskui Tą, kurį atsiuntė dangiškasis Tėvas. Privalau pripažinti Tą, kurį išsirinko Šventoji Dvasia. Aš seksiu paskui Tave.“ Tuo metu Petras jau buvo girdėjęs apie žmogų, vardu Jėzus – didžiausią iš pranašų ir Dievo mylimą Sūnų. Jis nuolat tikėjosi Jį surasti ir tikėjosi sulaukti progos Jį pamatyti (nes būtent taip jį vedė Šventoji Dvasia). Nors Petras niekada nebuvo Jo matęs ir apie Jį buvo girdėjęs tik gandus, jo širdyje pamažu augo ilgesys ir susižavėjimas Jėzumi, ir jis dažnai ilgėjosi dienos, kai galės išvysti Jėzų. O kaip Jėzus kreipėsi į Petrą? Jis taip pat buvo girdėjęs apie žmogų, vardu Petras, tačiau ne Šventoji Dvasia Jam liepė: „Eik prie Galilėjos ežero, kur gyvena žmogus, vardu Simonas, Jono sūnus.“ Jėzus buvo girdėjęs sakant, kad yra žmogus, vardu Simonas, Jono sūnus, kad žmonės buvo girdėję jo pamokslą, kad jis taip pat skelbia dangaus karalystės evangeliją ir kad visi, kurie jo klausėsi, buvo sujaudinti iki ašarų. Tai išgirdęs, Jėzus sekė paskui tą žmogų prie Galilėjos ežero; kai Petras priėmė Jėzaus kvietimą, jis nusekė paskui Jį.

Sekdamas Jėzumi, Petras susidarė apie Jį įvairių nuomonių, bet visuomet Jį vertino remdamasis savo paties požiūriu. Nors Petras tam tikru mastu suprato Dvasios veikimą, jo supratimas buvo gana miglotas, todėl jis sakė: „Aš privalau sekti paskui Tą, kurį atsiuntė dangiškasis Tėvas. Privalau pripažinti Tą, kurį išsirinko Šventoji Dvasia.“ Jis nesuprato to, ką darė Jėzus, ir neturėjo apie tai aiškaus supratimo. Kurį laiką sekęs Jėzų, Petras susidomėjo tuo, ką Jėzus darė ir sakė, taip pat ir pačiu Jėzumi. Jis pajuto, kad Jėzus kelia ir meilę, ir pagarbą. Jam patiko bendrauti su Juo ir būti šalia Jo, o klausydamasis Jėzaus žodžių jis gaudavo dvasinės stiprybės ir paramos. Per tą laiką, kai sekė Jėzumi, Petras stebėjo ir dėjosi į širdį visa, kas buvo susiję su Jo gyvenimu: Jo darbus, žodžius, judesius ir išraiškas. Jis giliai suprato, kad Jėzus nebuvo toks kaip paprasti žmonės. Nors Jo žmogiškasis pavidalas buvo visiškai įprastas, Jis buvo kupinas meilės, gailestingumo ir pakantumo žmogui. Visa, ką Jis darė ar kalbėjo, buvo didžiulė pagalba kitiems, o Petras matė ir iš Jo sėmėsi to, ko anksčiau niekada nebuvo nei matęs, nei turėjęs. Jis matė, kad nors Jėzus neturėjo nei didingos išvaizdos, nei kuo nors neįprastos žmogiškosios prigimties, Jam buvo būdinga iš tiesų nepaprasta ir išskirtinė aura. Nors Petras negalėjo to iki galo paaiškinti, jis matė, kad Jėzus elgėsi kitaip nei visi kiti, nes tai, ką Jis darė, labai skyrėsi nuo to, ką daro paprastas žmogus. Bendraudamas su Jėzumi Petras taip pat matė, kad Jo būdas buvo kitoks nei paprasto žmogaus. Jis visada elgėsi ramiai ir santūriai, niekada neskubėjo, niekada nieko neperdėdavo ir nesumenkindavo nei vieno dalyko, o gyveno taip, kad atsiskleidė Jo ir paprasta, ir susižavėjimą kelianti asmenybė. Bendraudamas Jėzus kalbėjo laisvai ir su pagarba, visada linksmai, tačiau kartu ir ramiai. Atlikdamas savo darbą Jis niekada neprarasdavo orumo. Petras matė, kad kartais Jėzus būdavo mažakalbis, o kartais kalbėdavo be paliovos. Kartais Jis būdavo toks laimingas, kad atrodydavo lyg balandis – vikrus ir žvaliai straksintis, o kartais būdavo toks liūdnas, kad visai nekalbėdavo ir atrodydavo prislėgtas sielvarto, tarsi motina, iškentusi nesuskaičiuojamus vargus. Kartais Jis būdavo kupinas pykčio, tarsi narsus kareivis, besiveržiantis nukauti priešą, o kartais net primindavo riaumojantį liūtą. Kartais Jis juokdavosi, o kartais melsdavosi ir verkdavo. Kad ir kaip Jėzus elgdavosi kasdieniame savo gyvenime, Petras pamažu ėmė jausti Jam beribę meilę ir pagarbą. Jėzaus juokas pripildydavo jį džiaugsmo, Jo liūdesys nugramzdindavo į sielvartą, Jo pyktis keldavo jam baimę, o Jo gailestingumas, atlaidumas ir griežti reikalavimai žmonėms skatino jį iš tiesų pamilti Jėzų ir išsiugdyti tikrą pagarbią baimę bei Jo ilgesį. Žinoma, visa tai Petras pamažu suvokė tik po to, kai keletą metų gyveno šalia Jėzaus.

Petras buvo išskirtinės nuovokos žmogus, nuo gimimo apdovanotas prigimtiniu sumanumu, tačiau sekdamas Jėzų padarė daug kvailų dalykų. Pačioje pradžioje Petras apie Jėzų turėjo tam tikrų išankstinių nuostatų. Jis paklausė: „Žmonės sako, kad Tu esi pranašas. Kai Tau buvo aštuoneri metai ir pradėjai vis geriau suprasti, ar žinojai, kad esi Dievas? Ar žinojai, kad buvai pradėtas iš Šventosios Dvasios?“ Jėzus atsakė: „Ne, nežinojau. Argi tau neatrodo, kad aš esu tiesiog visiškai paprastas žmogus? Esu toks pat kaip ir bet kuris paprastas žmogus. Tas, kurį siunčia Tėvas, yra paprastas žmogus, o ne ypatingas. Ir nors darbas, kurį atlieku, atspindi Mano dangiškąjį Tėvą, Mano pavidalas, tai, koks Aš esu, ir šis kūnas negali visiškai atspindėti Mano dangiškojo Tėvo – gali atspindėti tik vieną Jo dalį. Nors kilau iš Dvasios, vis tiek esu paprastas žmogus, ir Mano Tėvas pasiuntė Mane į šią žemę kaip paprastą, o neišskirtinį žmogų.” Tik tai išgirdęs Petras šiek tiek suprato Jėzų. Ir tik patyręs daugybę Jėzaus darbų, Jo mokymo, ganymo ir palaikymo, jis Jį suprato daug giliau. Kai Jėzui buvo trisdešimt metų, Jis Petrui pasakė, kad netrukus bus nukryžiuotas ir kad Jis atėjo atlikti vieną darbo etapą – nukryžiavimo darbą, kad atpirktų visą žmoniją. Jėzus taip pat pasakė Petrui, kad praėjus trims dienoms po nukryžiavimo Žmogaus Sūnus prisikels ir, prisikėlęs, keturiasdešimt dienų rodysis žmonėms. Išgirdęs šiuos žodžius, Petras nuliūdo ir visada juos saugojo savo širdyje; nuo tada jis vis labiau artėjo prie Jėzaus. Kurį laiką visa tai patyręs, Petras suprato, kad visa, ką Jėzus darė, kilo iš Dievo esybės, ir suvokė, kad Jėzus buvo išskirtinai vertas meilės. Tik tada, kai jis tai suprato, Šventoji Dvasia jį apšvietė iš vidaus. Tada Jėzus atsigręžė į savo mokinius ir kitus sekėjus ir paklausė: „Jonai, kuo tu Mane laikai?“ Jonas atsakė: „Tu esi Mozė.“ Tada Jis atsigręžė į Luką ir paklausė: „O tu, Lukai, kuo tu Mane laikai?“ Lukas atsakė: „Tu esi didžiausias iš pranašų.“ Tada Jis paklausė vienos sesers, ir ji atsakė: „Tu esi didžiausias iš pranašų, kalbantis daugybę žodžių nuo amžinybės iki amžinybės. Niekieno pranašystės nėra tokios didžios kaip Tavo, ir niekieno pažinimas nepranoksta Tavojo. Tu esi pranašas.“ Tada Jėzus atsigręžė į Petrą ir paklausė: „Petrai, kuo tu Mane laikai?“ Petras atsakė: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus. Tu esi iš dangaus. Tu nesi iš žemės. Tu nesi toks pat kaip sukurtos būtybės. Mes esame žemėje, o Tu esi čia su mumis, tačiau Tu esi iš dangaus, nesi iš šio pasaulio ir nesi iš žemės“. Per jo patirtį Šventoji Dvasia jį apšvietė, ir leido jam tai suprasti. Po šio apšvietimo jis dar labiau žavėjosi viskuo, ką Jėzus buvo padaręs, Jėzus jam tapo dar mielesnis, ir širdyje jis niekada nenorėjo su Jėzumi skirtis. Taigi, kai Jėzus pirmą kartą pasirodė Petrui po savo nukryžiavimo ir prisikėlimo, Petras su nepaprastu džiaugsmu sušuko: „Viešpatie! Tu prisikėlei!“ Tada Petras, verkdamas, pagavo nepaprastai didelę žuvį, ją iškepė ir patiekė Jėzui. Jėzus nusišypsojo, bet nieko nepasakė. Nors Petras žinojo, kad Jėzus prisikėlė, jis nesuprato šio įvykio paslapties. Kai Petras padavė Jėzui žuvį, Jėzus jos neatsisakė, bet nepratarė nė žodžio ir neprisėdo valgyti. Vietoj to Jis staiga pranyko. Tai Petrą stipriai sukrėtė, ir tik tada jis suprato, kad prisikėlęs Jėzus skyrėsi nuo to Jėzaus, kurį jis pažinojo anksčiau. Tai supratęs Petras nuliūdo, bet kartu rado paguodą, nes Viešpats buvo užbaigęs savo darbą. Jis žinojo, kad Jėzus buvo užbaigęs savo darbą, todėl Jo buvimo tarp žmonių laikas baigėsi ir nuo tada kiekvienas žmogus turėjo eiti savo paties keliu. Jėzus kartą jam buvo pasakęs: „Ir tu turėsi išgerti iš karčiosios taurės, iš kurios Aš gėriau“ (tai Jis pasakė po prisikėlimo). Ir tu turėsi eiti keliu, kuriuo Aš ėjau. Turėsi dėl Manęs paaukoti savo gyvybę.” Skirtingai nei dabar, anuomet darbas nevyko kalbantis akis į akį. Malonės amžiuje Šventosios Dvasios darbas buvo ypač paslėptas, o Petrui teko iškentėti daugybę sunkumų. Kartais jis prieidavo tokią ribą, kai sakydavo: „Dieve! Neturiu nieko, tik savo gyvybę. Nors ji Tavo akyse nėra labai vertinga, noriu ją pašvęsti Tau. Nors žmogus nėra vertas Tave mylėti, o jo meilė ir širdis yra bevertės, tikiu, kad Tu žinai žmogaus ketinimus. Ir nors žmogaus kūniškumas nėra Tau priimtinas, meldžiu, kad priimtum mano širdį.” Tokios maldos teikdavo jam stiprybės, ypač kai jis melsdavosi: „Esu pasiryžęs visiškai pašvęsti savo širdį Dievui. Nors negaliu nieko dėl Dievo padaryti, esu pasiryžęs ištikimai Jį džiuginti ir būti Jam atsidavęs visa širdimi ir mintimis. Tikiu, kad Dievas tiria mano širdį.” Jis sakė: „Per visą savo gyvenimą neprašau nieko daugiau, tik kad Dievas priimtų mano meilės Jam kupinas mintis ir mano širdies troškimą. Taip ilgai buvau su Viešpačiu Jėzumi, tačiau Jo nepamilau – tai didžiausia mano skola. Nors buvau su Juo, Jo nepažinau ir netgi kalbėjau apie Jį nederamus dalykus Jam už nugaros. Apie tai galvodamas jaučiuosi dar labiau skolingas Viešpačiui Jėzui.” Jis nuolat dėl to melsdavosi. Jis sakė: „Esu menkesnis už dulkę. Nieko daugiau negaliu, tik pašvęsti Dievui savo ištikimą širdį.“

Petro patyrimuose atėjo kulminacija: jo kūnas buvo visiškai nusilpęs ir bejėgis, tačiau Jėzus ir toliau teikė jam vidinės stiprybės. Kartą Jėzus pasirodė Petrui. Kai Petras labai kentėjo ir jautė, kad jo širdis plyšta, Jėzus jam tarė: „Tu buvai su Manimi žemėje, o Aš buvau čia su tavimi. Ir nors anksčiau buvome kartu danguje, vis dėlto tai buvo dvasinėje plotmėje. Dabar Aš sugrįžau į dvasinę plotmę, o tu esi žemėje. Nes Aš nesu iš žemės, ir nors tu taip pat nesi iš žemės, tau dar reikia atlikti savo paskirtį žemėje. Kadangi esi tarnas, privalai atlikti savo pareigą.” Žinia, kad jis galės sugrįžti pas Dievą, Petrui suteikė paguodos. Tuo metu Petras taip kentėjo, kad buvo beveik prikaustytas prie lovos. Jį taip graužė sąžinė, jog jis sakydavo: „Esu taip giliai sugedęs, kad nepajėgiu pradžiuginti Dievo.“ Jėzus jam pasirodė ir tarė: „Petrai, argi pamiršai pasiryžimą, kurį kadaise išreiškei Mano akivaizdoje? Ar tikrai pamiršai, ką tau sakiau? Ar pamiršai pasiryžimą, kurį buvai Man išreiškęs?“ Pamatęs, kad tai Jėzus, Petras pakilo iš lovos, o Jėzus jį paguodė tardamas: „Aš nesu iš žemės. Jau esu tau tai sakęs – tu privalai tai suprasti. Bet ar pamiršai dar kai ką, ką tau sakiau? „Tu taip pat nesi iš žemės, nesi iš šio pasaulio.“ Dabar tu dar turi atlikti darbą. Tu negali taip sielvartauti. Tu negali taip kentėti. Nors žmogus ir Dievas negali egzistuoti tame pačiame pasaulyje, Aš turiu savo darbą, o tu – savąjį. Ir vieną dieną, kai tavo darbas bus baigtas, mes tikrai būsime kartu vienoje plotmėje, ir Aš vesiu tave, kad amžinai būtum su Manimi.” Išgirdęs šiuos žodžius, Petras pasijuto paguostas ir nuramintas. Jis žinojo, kad šią kančią privalo ištverti ir patirti, ir nuo tada buvo kupinas įkvėpimo. Jėzus specialiai apsireikšdavo jam kiekvienu svarbiu momentu, suteikdamas ypatingą apšvietimą ir nurodymus, ir atliko jame didį darbą. O ko Petras labiausiai gailėjosi? Netrukus po to, kai Petras pasakė: „Tu esi gyvojo Dievo Sūnus“, Jėzus uždavė jam kitą klausimą (nors Biblijoje tai nėra užrašyta būtent taip). Jėzus paklausė jo: „Petrai! Ar kada nors Mane mylėjai?“ Petras suprato, ką Jis turėjo omenyje, ir tarė: „Viešpatie! Aš kadaise mylėjau dangiškąjį Tėvą, bet pripažįstu, kad niekada nemylėjau Tavęs.“ Tuomet Jėzus tarė: „Jei žmonės nemyli dangiškojo Tėvo, kaip jie gali mylėti Sūnų žemėje? Ir jei žmonės nemyli Sūnaus, kurį atsiuntė Dievas Tėvas, kaip jie gali mylėti dangiškąjį Tėvą? Jei žmonės iš tiesų myli Sūnų žemėje, tuomet jie iš tiesų myli ir dangiškąjį Tėvą.“ Išgirdęs šiuos žodžius, Petras suvokė, ko jam trūko. Jis visuomet jautė graužatį ir verkė dėl savo žodžių: „Kadaise mylėjau dangiškąjį Tėvą, bet niekada nemylėjau Tavęs.“ Po Jėzaus prisikėlimo ir žengimo į dangų šie žodžiai jam kėlė dar didesnę graužatį ir sielvartą. Prisimindamas savo ankstesnį darbą ir dabartinį dvasinį ūgį, jis dažnai ateidavo pas Jėzų maldoje, nuolat gailėdamasis ir jausdamasis skolingas, nes nepatenkino Dievo ketinimų ir neatitiko Dievo reikalavimų. Šie dalykai tapo didžiausia jo našta. Jis tarė: „Vieną dieną Tau pašvęsiu visa, ką turiu, ir visa, kas esu, ir atiduosiu Tau tai, kas brangiausia.“ Jis tarė: „Dieve! Turiu tik tikėjimą ir meilę. Mano gyvybė nieko verta, ir mano kūnas nieko vertas. Turiu tik tikėjimą ir meilę. Mintyse Tavimi tikiu, o širdyje Tave myliu; tik šiuos du dalykus galiu Tau duoti ir nieko daugiau.” Jėzaus žodžiai labai padrąsino Petrą, nes prieš nukryžiavimą Jėzus buvo jam pasakęs: „Aš nesu iš šio pasaulio, ir tu taip pat nesi iš šio pasaulio.“ Vėliau, kai Petrą užgriuvo didžiulė kančia, Jėzus jam priminė: „Petrai, argi pamiršai? Aš nesu iš šio pasaulio ir tik dėl savo darbo išėjau iš jo anksčiau. Tu taip pat nesi iš šio pasaulio. Argi tikrai tai pamiršai? Jau du kartus tau tai sakiau. Argi neprisimeni?” Tai išgirdęs, Petras atsakė: „Nepamiršau!“ Tada Jėzus tarė: „Kadaise danguje, būdamas kartu su Manimi, buvai laimingas. Vėliau kurį laiką buvai šalia Manęs. Tu ilgiesi Manęs, o Aš ilgiuosi tavęs. Nors sukurtosios būtybės Mano akyse nėra vertos nė paminėjimo, kaipgi galėčiau nemylėti to, kuris yra nekaltas ir mielas? Ar pamiršai Mano pažadą? Tu privalai priimti Mano pavedimą žemėje; privalai įvykdyti užduotį, kurią Tau patikėjau. Vieną dieną Aš tikrai parsivesiu tave pas Save, kad būtum šalia Manęs. Išgirdęs šiuos žodžius, Petras įgavo dar daugiau drąsos ir buvo dar labiau įkvėptas, todėl, būdamas ant kryžiaus, galėjo tarti: „Dieve! Negaliu Tavęs mylėti pakankamai! Net jei liepsi man mirti, vis tiek negalėsiu Tavęs mylėti pakankamai. Kad ir kur vestum mano sielą, nesvarbu, ar ištesėsi savo ankstesnius pažadus, ar ne, kad ir ką vėliau darytum, aš myliu Tave ir tikiu Tavimi.” Jis laikėsi tikėjimo ir tikros meilės.

Vieną vakarą keli mokiniai, tarp jų ir Petras, kartu su Jėzumi buvo žvejų valtyje. Petras uždavė Jėzui labai naivų klausimą: „Viešpatie! Norėčiau Tau užduoti vieną klausimą, kuris man jau labai seniai neduoda ramybės.“ Jėzus atsakė: „Na, tai klausk.“ Tada Petras paklausė: „Ar Įstatymo amžiuje atliktas darbas buvo Tavo darbas?“ Jėzus nusišypsojo, tarsi norėdamas pasakyti: „Koks naivus šis vaikas!“ Tada jis rimtai tarė: „Tai buvo ne Mano darbas. Tai buvo Jahvės ir Mozės darbas.“ Tai išgirdęs, Petras sušuko: „Ak! Vadinasi, tai buvo ne Tavo darbas.“ Po šių Petro žodžių Jėzus daugiau nieko nebesakė. Petras pagalvojo: „Vadinasi, tai buvo ne Tavo darbas. Todėl nenuostabu, kad atėjai panaikinti Įstatymo – juk visa tai atlikai ne Tu.“ Jo širdis nurimo. Vėliau Jėzus pamatė, koks naivus buvo Petras. Tačiau, kadangi tuo metu Petras dar neturėjo supratimo, Jėzus daugiau nieko nebesakė ir tiesiogiai nepaneigė jo išvados. Kartą Jėzus sakė pamokslą sinagogoje, kur buvo susirinkę daug žmonių, tarp jų ir Petras. Savo pamoksle Jėzus sakė: „Tas, kuris ateis nuo amžinybės iki amžinybės, Malonės amžiuje atliks atpirkimo darbą, kad atpirktų visą žmoniją iš nuodėmės, tačiau, išvesdamas žmogų iš nuodėmės, nebus varžomas jokių taisyklių. Jis paliks Įstatymo amžių ir įžengs į Malonės amžių. Jis atpirks visą žmoniją. Jis ryžtingai žengs iš Įstatymo amžiaus į Malonės amžių, tačiau niekas nepažins Jo – To, kuris atėjo iš Jahvės. Darbą, kurį atliko Mozė, jam buvo pavedęs Jahvė. Mozė užrašė Įstatymą pagal Jahvės atliktą darbą.” Tai pasakęs, Jis tęsė: „Tie, kurie Malonės amžiuje panaikins Malonės amžiaus įsakymus, susilauks vargo. Jie turės stovėti šventykloje ir laukti Dievo pražūtingo teismo, ir ateis diena, kai juos užlies ugnis.” Šie žodžiai turėjo tam tikrą poveikį Petrui. Kurį laiką Jėzus jį ganė ir palaikė, nuoširdžiai su juo kalbėjosi, ir tai padėjo Petrui geriau suprasti Jėzų. Prisiminęs, ką Jėzus tą dieną buvo skelbęs, klausimą, kurį Jam uždavė žvejų valtyje, Jėzaus atsakymą ir Jo šypseną, Petras pagaliau viską suprato. Vėliau Šventoji Dvasia apšvietė Petrą, ir tik tada jis suprato, kad Jėzus yra gyvojo Dievo Sūnus. Petras suprato Šventajai Dvasiai apšvietus, tačiau supratimas atėjo palaipsniui. Per šį klausimą, vieną iš Jėzaus pamokslų, ypatingą Jėzaus bendravimą su juo ir ypatingą Jo ganymą Petras galiausiai suprato, kad Jėzus yra gyvojo Dievo Sūnus. Tai neįvyko per vieną ar dvi dienas – tai buvo procesas, kuris vėliau jam padėjo jo patirtyse. Kodėl Jėzus neatliko tobulinimo darbo su kitais žmonėmis, o tik su Petru? Todėl, kad tik Petras suprato, jog Jėzus yra gyvojo Dievo Sūnus; niekas kitas to nežinojo. Nors daugelis mokinių, sekdami Juo, daug sužinojo, jų pažinimas buvo paviršutiniškas. Todėl Jėzus pasirinko Petrą kaip tobulinimo darbo pavyzdį. Tai, ką Jėzus anuomet pasakė Petrui, šiandien Jis sako ir žmonėms, kurių pažinimas ir įžengimas į gyvenimą turi pasiekti Petro lygį. Vadovaudamasis šiuo reikalavimu ir šiuo keliu, Dievas ištobulins kiekvieną žmogų. Kodėl dabar iš žmonių reikalaujama tikro tikėjimo ir tikros meilės? Jūs taip pat turite patirti tai, ką patyrė Petras; jumyse taip pat turi pasireikšti tai, ką Petras pasiekė per savo patirtį; ir jūs taip pat turite patirti skausmą, kokį patyrė Petras. Kelias, kuriuo jūs einate, yra tas pats, kuriuo ėjo Petras. Skausmas, kurį jūs kenčiate, yra tas pats, kokį kentėjo Petras. Kai įgysite šlovę ir gyvensite tikrą žmogišką gyvenimą, tuomet gyvensite taip, kaip gyveno Petras. Kelias yra tas pats, ir juo eidamas žmogus yra ištobulinamas. Tačiau, palyginti su Petru, jūsų gebėjimai yra šiek tiek menkesni, nes laikai pasikeitė, pasikeitė ir žmogaus sugedimo mastas, o Judėja buvo karalystė, turėjusi ilgą ir seną kultūrinę tradiciją. Todėl turite daryti visa, ką galite, kad ugdytumėte savo brandą.

Petras buvo labai nuovokus žmogus, įžvalgus visame, ką darė, ir be to, nepaprastai sąžiningas. Jis patyrė daugybę nesėkmių. Pirmą kartą su platesniu pasauliu jis susidūrė būdamas keturiolikos metų, kai pradėjo lankyti mokyklą ir sinagogą. Jis buvo labai uolus ir visada noriai dalyvaudavo susirinkimuose. Tuo metu Jėzus dar nebuvo oficialiai pradėjęs savo darbo – tai buvo tik Malonės amžiaus pradžia. Būdamas keturiolikos metų Petras pradėjo bendrauti su religijos atstovais, o sulaukęs aštuoniolikos jau bendravo su religiniu elitu. Tačiau, pamatęs religijos užkulisiuose tvyrojusį chaosą, jis nuo jos atsitraukė. Matydamas žmonių suktus, apgaulingus ir klastingus darbus, jis pajuto jiems didžiulį pasibjaurėjimą (taip tuo metu veikė Šventoji Dvasia, siekdama jį ištobulinti – ji ypač veikė jo širdį ir atliko jame ypatingą darbą), todėl, būdamas aštuoniolikos metų, jis pasitraukė iš sinagogos. Jo tėvai jį persekiojo ir neleido jam tikėti (jie buvo velniai ir netikėliai). Galiausiai Petras paliko namus ir dvejus metus keliavo po įvairias vietas, žvejodamas ir skelbdamas Evangeliją; per tą laiką jis taip pat išganė nemažai žmonių. Dabar turėtum aiškiai matyti, kokiu keliu iš tikrųjų ėjo Petras. Jei gali aiškiai suprasti, kokiu keliu ėjo Petras, tuomet būsi tvirtai įsitikinęs dėl šiandien atliekamo darbo, todėl nesiskųsi, nebūsi neigiamai nusiteikęs ir nieko kito netrokši. Tu turėtum išgyventi tokią pačią dvasinę būseną, kokią anuomet išgyveno Petras: jis buvo apimtas didelio sielvarto, nebesiekė jokių ateities perspektyvų ar palaiminimų ir nesivaikė pasaulietinės šlovės, naudos, laimės, gerovės ar padėties. Jis siekė tik gyventi patį prasmingiausią gyvenimą – atsidėkoti už Dievo meilę ir paaukoti Dievui tai, kas jam buvo brangiausia. Tuomet jis savo širdyje jaustų pasitenkinimą. Jis dažnai melsdavosi Jėzui: „Viešpatie Jėzau Kristau, kadaise Tave mylėjau, tačiau niekada nemylėjau Tavęs tikra meile.“ Nors sakiau, kad tikiu Tavimi, niekada nemylėjau Tavęs iš visos širdies. Aš tik žavėjausi Tavimi, garbinau Tave ir Tavęs ilgėjausi, bet niekada Tavęs nemylėjau ir niekada iš tiesų Tavimi netikėjau.“ Jis nuolat melsdavosi, stiprindamas savo pasiryžimą, ir visada semdavosi padrąsinimo bei paskatinimo iš Jėzaus žodžių. Vėliau, po tam tikro patyrimų laikotarpio, Jėzus jį išbandė, skatindamas jį dar labiau Jo ilgėtis. Jis tarė: „Viešpatie Jėzau Kristau! Kaip Tavęs ilgiuosi ir trokštu Tave išvysti! Man pernelyg daug ko trūksta ir negaliu atsidėkoti už Tavo meilę. Meldžiu, greičiau pasiimk mane. Kada Tau manęs prireiks? Kada mane pasiimsi? Kada vėl išvysiu Tavo veidą? Nebenoriu ilgiau gyventi šiame kūne, toliau būti sugedęs ir daugiau nebenoriu maištauti. Kai tik galėsiu, esu pasirengęs pašvęsti Tau visa, ką turiu, ir daugiau nebenoriu Tavęs liūdinti.“ Taip jis meldėsi, tačiau tuo metu dar nežinojo, ką Jėzus jame ketina ištobulinti. Per jo išbandymo kančią Jėzus jam vėl pasirodė ir tarė: „Petrai, noriu tave ištobulinti, kad taptum vaisiumi – mano atlikto tavo ištobulinimo įsikūnijimu, kuriuo galėčiau gėrėtis. Ar tikrai gali liudyti Mane? Ar padarei tai, ko tavęs prašiau? Ar gyvenai pagal Mano ištartus žodžius? Tu kadaise Mane mylėjai, bet nors Mane ir mylėjai, ar savo gyvenimu atspindėjai Mane? Ką dėl Manęs padarei? Tu pripažįsti, kad esi nevertas Mano meilės, bet ką dėl Manęs padarei?” Petras suprato, kad dėl Jėzaus nebuvo padaręs nieko, ir prisiminė savo ankstesnę priesaiką paaukoti gyvybę dėl Dievo. Nuo tada jis daugiau nebesiskundė, o jo vėlesnės maldos buvo daug nuoširdesnės. „Viešpatie Jėzau Kristau! Kadaise aš palikau Tave, ir Tu kadaise taip pat palikai mane. Mes praleidome laiko ir atskirai, ir kartu. Tačiau Tu myli mane labiau už viską. Aš ne kartą maištavau prieš Tave ir ne kartą Tave liūdinau. Kaip galėčiau tai pamiršti? Aš visuomet prisimenu ir niekada nepamirštu darbo, kurį Tu atlikai manyje, ir to, ką man patikėjai. Aš padariau viską, ką galėjau, atsiliepdamas į darbą, kurį Tu atlikai manyje. Tu žinai, ką aš galiu padaryti, ir dar geriau žinai, kokį vaidmenį galiu atlikti. Noriu visiškai atsiduoti Tavo dirigavimui ir pašvęsti Tau visa, ką turiu. Tik Tu vienas žinai, ką galiu dėl Tavęs padaryti. Nors Šėtonas mane taip smarkiai suklaidino ir aš maištavau prieš Tave, tikiu, kad dėl to Tu neprisimeni mano nusižengimų ir nesielgi su manimi pagal juos. Noriu pašvęsti Tau visą savo gyvenimą. Nieko neprašau ir neturiu jokių kitų vilčių ar planų; trokštu tik elgtis pagal Tavo sumanymus ir vykdyti Tavo valią. Gersiu iš Tavo karčiosios taurės ir visiškai atsiduosiu Tavo dirigavimui.”

Jūs turite aiškiai suprasti, kokiu keliu einate; turite aiškiai suprasti, kokiu keliu eisite ateityje, kaip Dievas jus ištobulins ir kas jums yra patikėta. Galbūt vieną dieną ir jūs būsite išmėginti. Kai ateis tas laikas, jei gebėsite semtis įkvėpimo iš Petro patyrimų, tai parodys, kad iš tikrųjų einate Petro keliu. Petras pelnė Dievo pritarimą dėl savo tikro tikėjimo, meilės ir ištikimybės Dievui. Būtent dėl jo sąžiningumo ir širdyje liepsnojusio Dievo ilgesio Dievas jį ištobulino. Jei iš tiesų turėsite tokį pat tikėjimą ir meilę kaip Petras, tuomet Jėzus tikrai jus ištobulins.