Daugumos žmonių Dievo tikėjimo esmė yra religinis įsitikinimas: jie nesugeba mylėti Dievo ir tik seka Dievu kaip robotai, negalėdami iš tiesų ilgėtis Dievo ar Jo garbinti. Jie tik tyliai Juo seka. Daugelis žmonių tiki Dievą, tačiau labai mažai yra tokių, kurie myli Dievą; jie tik „bijo“ Dievo, nes bijo nelaimės, arba „žavisi“ Dievu, nes Jis yra aukštas ir galingas, tačiau jų baimėje ir susižavėjime nėra meilės ar tikro ilgesio. Savo patyrimuose žmonės siekia tiesos smulkmenų arba kokių nors nereikšmingų paslapčių. Dauguma žmonių tik seka, ir daro tai tik tam, kad neramiais laikais susižvejotų palaiminimų, o ne tam, kad siektų tiesos ar iš tiesų paklustų Dievui, kad gautų Dievo palaiminimus. Visų žmonių Dievo tikėjimo gyvenimas yra beprasmis, jis neturi vertės, jame yra jų asmeniniai sumetimai ir siekiai; jie tiki į Dievą ne tam, kad mylėtų Dievą, bet tam, kad būtų palaiminti. Daugelis žmonių elgiasi, kaip jiems patinka; jie daro, ką nori, ir niekada neatsižvelgia į Dievo interesus ar į tai, ar jų poelgiai atitinka Dievo ketinimus. Tokie žmonės negali pasiekti net tikro tikėjimo, jau nekalbant apie meilę Dievui. Dievo esmė yra ne tik tam, kad žmogus į Jį tikėtų, bet dar labiau tam, kad žmogus Jį mylėtų. Tačiau daugelis tų, kurie tiki į Dievą, nesugeba atrasti šios „paslapties“. Žmonės nedrįsta mylėti Dievo ir nesistengia Jo mylėti. Jie niekada neatrado, kad Dieve yra tiek daug to, ką galima mylėti; jie niekada neatrado, kad Dievas yra Dievas, kuris myli žmogų, ir kad Jis yra Dievas, kurį žmogus turi mylėti. Tai, kas daro Dievą vertą meilės, išreiškiama Jo darbe: tik patirdami Jo darbą žmonės gali atrasti Jo vertumą meilės; tik tikrovėje jie gali patirti Dievo vertumą meilės; o jo nepatyręs ir nestebėjęs realiame gyvenime niekas negali atrasti Dievo vertumo meilės. Dieve yra tiek daug to, ką galima mylėti, tačiau iš tikrųjų su Juo nesusidūrę žmonės nesugeba to atrasti. Tai reiškia, kad jei Dievas nebūtų tapęs kūnu, žmonės negalėtų iš tikrųjų užmegzti su Juo ryšio, o jei jie negalėtų iš tikrųjų su Juo užmegzti ryšio, taip pat negalėtų patirti Jo darbo, todėl jų meilė Dievui būtų užteršta daugybe netiesų ir įsivaizdavimų. Žmonių meilė Dievui danguje nėra tokia praktiška kaip jų meilė Dievui žemėje, nes žmonių pažinimas apie Dievą danguje yra paremtas jų įsivaizdavimais, o ne tuo, ką jie matė savo akimis ir ką asmeniškai patyrė. Kai Dievas ateina į žemę, žmonės gali matyti Jo praktinius darbus ir Jo vertumą meilės, taip pat gali matyti viską, kas atskleidžia Jo praktišką ir normalų būdą, o visa tai yra tūkstančius kartų tikriau nei jų pažinimas apie Dievą danguje. Kad ir kaip stipriai žmonės mylėtų Dievą danguje, šioje meilėje nėra nieko tikro, ir ji kupina žmogiškų idėjų. Kad ir kokia menka būtų jų meilė Dievui žemėje, ši meilė yra tikra; net jei jos yra tik truputis, ji vis tiek yra tikra. Dievas leidžia žmonėms Jį pažinti per tikrą darbą, o per šį pažinimą Jis įgyja jų meilę. Taip buvo su Petru: jei jis nebūtų gyvenęs su Jėzumi, jam būtų buvę neįmanoma garbinti Jėzaus. Taip pat ir jo ištikimybė Jėzui buvo paremta jo bendravimu su Jėzumi. Kadangi Dievas prašo žmogaus Jį mylėti, Jis asmeniškai atėjo tarp žmonių ir gyvena kartu su žmogumi, o visa, ką Jis leidžia žmogui matyti ir patirti, yra Dievo tikrumas.

Dievas pasitelkia tikrovę ir faktų atskleidimą, kad ištobulintų žmones; Dievo žodžiai atlieka dalį žmonių tobulinimo, ir tai yra vadovavimo bei kelio atvėrimo darbas. Tai reiškia, kad Dievo žodžiuose žmogus gali rasti praktikos kelią ir vizijų pažinimą. Suprasdamas šiuos dalykus, žmogus savo tikrojoje praktikoje turės kelią ir vizijas ir galės gauti apšvietimą per Dievo žodžius; jis galės suprasti, kad visa tai kilo iš Dievo, ir gebės daug ką atskirti. Supratęs žmogus turi nedelsdamas įžengti į šią tikrovę ir savo tikrajame gyvenime vadovautis Dievo žodžiais, kad įtiktų Dievui. Dievas vadovaus tau visuose dalykuose, suteiks tau praktikavimo kelią, leis pajusti, kad Jis yra ypač vertas meilės, ir leis tau pamatyti, kad kiekvienas Dievo darbo su tavimi žingsnis yra skirtas tau ištobulinti. Jei nori pamatyti Dievo meilę, jei nori iš tiesų patirti Dievo meilę, turi gilintis į tikrovę, turi gilintis į realų gyvenimą ir pamatyti, kad visa, ką Dievas daro, yra meilė ir išganymas, kad visa, ką Jis daro, yra skirta tam, kad žmonės nusimestų tai, kas nešvaru, ir kad būtų apvalyta visa, kas žmoguje negali patenkinti Dievo ketinimų. Dievas aprūpina žmogų žodžiais; kartu Jis sukuria realaus gyvenimo aplinkybes, kad žmonės jas patirtų, ir jei žmonės valgo ir geria daug Dievo žodžių, tuomet savo tikrojoje praktikoje jie gali išspręsti visus savo gyvenimo sunkumus pasitelkdami daugybę Dievo žodžių. Tai reiškia, kad norėdamas gilintis į tikrovę turi turėti Dievo žodžius; jei nevalgai ir negeri Dievo žodžių ir nepatiri Dievo darbo, realiame gyvenime neturėsi kelio. Jei niekada nevalgai ir negeri Dievo žodžių, kai tau kas nors nutiks, pasimesi. Žinosi tik tiek, kad turi mylėti Dievą, tačiau nesugebėsi nieko atskirti ir neturėsi praktikavimo kelio; būsi susipainiojęs ir sutrikęs, o kartais net tikėsi, kad tenkindamas kūną įtinki Dievui. Visa tai yra Dievo žodžių nevalgymo ir negėrimo pasekmė. Tai reiškia, kad jei esi be Dievo žodžių pagalbos ir tik apgraibomis klaidžioji tikrovėje, iš esmės nesugebi rasti praktikavimo kelio. Tokie žmonės paprasčiausiai nesupranta, ką reiškia tikėti Dievą, juo labiau jie nesupranta, ką reiškia mylėti Dievą. Jei, pasitelkdamas Dievo žodžių apšvietimą ir vadovavimą, dažnai meldiesi, apgraibomis ieškai kelio, sieki, atrandi, ką turėtum praktikuoti, randi galimybių Šventosios Dvasios darbui, iš tiesų bendradarbiauji su Dievu ir nesi susipainiojęs bei sutrikęs, tuomet realiame gyvenime turėsi kelią ir iš tiesų įtiksi Dievui. Kai įtiksi Dievui, tavyje bus Dievo vadovavimas, ir Dievas tave ypač palaimins, o tai suteiks tau mėgavimosi jausmą: jausiesi ypač pagerbtas, kad įtikai Dievui, viduje jausiesi ypač šviesus, o širdyje jausiesi aiškiai ir ramiai. Tavo sąžinė bus paguosta ir išlaisvinta nuo kaltinimų, o pamatęs savo brolius ir seseris viduje jausiesi maloniai. Štai ką reiškia mėgautis Dievo meile, ir tik tai yra tikras mėgavimasis Dievu. Žmonių mėgavimasis Dievo meile įgyjamas per patyrimą: patirdami kančią ir praktikuodami tiesą, jie gauna Dievo palaiminimus. Jei tik sakai, kad Dievas iš tiesų tave myli, kad Dievas tikrai sumokėjo didelę kainą dėl žmonių, kad Jis kantriai ir nuoširdžiai ištarė tiek daug žodžių ir visada gelbsti žmones, šių žodžių ištarimas yra tik viena džiaugimosi Dievu pusė. Tačiau didesnis džiaugsmas – tikrasis džiaugsmas – yra tada, kai žmonės praktikuoja tiesą savo realiame gyvenime, o po to jų širdyse būna ramu ir aišku. Viduje jie jaučiasi labai sujaudinti ir jaučia, kad Dievas yra ypač vertas meilės. Pajusi, kad tavo sumokėta kaina atsipirko su kaupu. Atidavęs savo širdies kraują, viduje jausiesi ypač šviesus: jausi, kad iš tiesų džiaugiesi Dievo meile, ir suprasi, kad Dievas atliko žmonių išganymo darbą, kad Jo atliekamas žmonių išgryninimas skirtas juos apvalyti ir kad Dievas išmėgina žmones, siekdamas patikrinti, ar jie iš tiesų Jį myli. Jei visada taip įgyvendinsi tiesą praktikoje, pamažu aiškiai suprasi didelę Dievo darbo dalį, ir tuomet visada jausi, kad Dievo žodžiai prieš tave yra skaidrūs kaip krištolas. Kai aiškiai suprasi daugelį tiesų, jausi, kad vieną ar kitą dalyką lengva pritaikyti praktikoje, kad gali įveikti bet kokią problemą ir bet kokią pagundą, ir pamatysi, kad tau nieko nėra neįveikiamo, o tai tave labai išlaisvins ir suteiks laisvę. Tą akimirką mėgausiesi Dievo meile, ir tikroji Dievo meilė bus tave pasiekusi. Dievas laimina tuos, kurie turi vizijų, turi tiesą, turi pažinimą ir iš tiesų Jį myli. Jei žmonės nori išvysti Dievo meilę, jie turi praktikuoti tiesą realiame gyvenime, turi būti pasirengę kęsti skausmą ir atsisakyti to, ką myli, kad įtiktų Dievui, ir, nepaisydami ašarų akyse, vis tiek turi gebėti patenkinti Dievo širdį. Taip Dievas tikrai tave palaimins, o jei ištversi tokius sunkumus, po jų ateis Šventosios Dvasios darbas. Per realų gyvenimą ir Dievo žodžių patyrimą žmonės gali pamatyti Dievo vertumą meilės, ir tik paragavę Dievo meilės jie gali iš tiesų Jį mylėti.

Tie, kurie myli Dievą, yra tie, kurie myli tiesą, ir kuo labiau tie, kurie myli tiesą, ją praktikuoja , tuo daugiau jos turi; kuo labiau ją praktikuoja, tuo daugiau Dievo meilės turi; ir kuo labiau ją praktikuoja, tuo labiau Dievas juos laimina. Jei visada taip elgsiesi, Dievo meilė tau palaipsniui atvers akis, kaip Petras pažino Dievą: Petras sakė, kad Dievas turi ne tik išminties sukurti dangų, žemę ir visus dalykus, bet ir išminties atlikti tikrą darbą su žmonėmis. Petras sakė, kad Jis vertas žmonių meilės ne tik dėl to, kad sukūrė dangų, žemę ir visus dalykus, bet ir dėl savo gebėjimo sukurti žmogų, išgelbėti žmogų, ištobulinti žmogų ir duoti žmogui savo meilę. Petras taip pat sakė, kad Jame yra daug to, kas verta žmogaus meilės. Petras tarė Jėzui: „Ar dangaus, žemės ir visų dalykų sukūrimas yra vienintelė priežastis, dėl kurios esi vertas žmonių meilės? Tavyje yra daugiau to, ką galima mylėti. Tu veiki ir judi realiame gyvenime, Tavo Dvasia paliečia mano vidų, Tu mane drausmini, Tu man priekaištauji – šie dalykai dar labiau verti meilės.“ Jei nori pamatyti ir patirti Dievo meilę, turi apgraibomis ieškoti kelio ir siekti realiame gyvenime ir būti pasirengęs atsisakyti savo kūno. Turi priimti tokį sprendimą. Turi būti ryžtingas žmogus, gebantis visais dalykais įtikti Dievui, netinginiauti ir negeisti kūno malonumų, gyventi ne dėl kūno, o dėl Dievo. Galbūt šį kartą neįtinki Dievui, nes nesupranti Dievo ketinimų; kitą kartą, net jei turėsi įdėti šiek tiek pastangų, privalai įtikti Jam ir netenkinti kūno. Kai tai patirsi, būsi pažinęs Dievą. Pamatysi, kad Dievas gali sukurti dangų, žemę ir visus dalykus, kad Jis tapo kūnu, jog žmonės galėtų Jį matyti tikrą ir apčiuopiamą , ir kad Jis tikrai ir apčiuopiamai bendrauja su jais; pamatysi, kad Jis gali vaikščioti tarp žmonių ir kad Jo Dvasia gali ištobulinti žmones realiame gyvenime; pamatysi, kad visa tai leidžia žmonėms matyti Jo vertumą meilės ir patirti Jo drausminimą, Jo baudimą ir Jo palaiminimus. Jei visada tai patirsi, realiame gyvenime būsi neatskiriamas nuo Dievo, o jei vieną dieną tavo santykiai su Dievu nebebus normalūs, galėsi kentėti dėl priekaištų ir jausti gailestį. Kai tavo santykiai su Dievu bus normalūs, niekada nenorėsi palikti Dievo, o jei vieną dieną Dievas pasakys, kad tave paliks, išsigąsi ir sakysi, kad verčiau mirtum, nei būtum Dievo paliktas. Vos tai pajusi, suprasi, kad nesugebi palikti Dievo, ir taip turėsi pagrindą bei iš tiesų patirsi Dievo meilės džiaugsmą.

Žmonės dažnai kalba apie tai, kad leidžia Dievui tapti jų gyvenimu, tačiau jų patyrimas dar nepasiekė šio taško. Tu tik sakai, kad Dievas yra tavo gyvenimas, kad Jis kasdien tau vadovauja, kad kasdien valgai ir geri Jo žodžius, kasdien Jam meldiesi ir kad taip Jis tapo tavo gyvenimu. Taip kalbančių žmonių pažinimas yra gana paviršutiniškas. Daugelis žmonių neturi pagrindo; Dievo žodžiai buvo pasėti juose, tačiau jie dar nesudygo, juo labiau nedavė jokių vaisių. Kiek esi patyręs šiandien? Tik dabar, kai Dievas privertė tave nueiti taip toli, jauti, kad negali palikti Dievo. Vieną dieną, kai tavo patyrimas pasieks tam tikrą tašką, jei Dievas lieptų tau pasitraukti, tu negalėtum. Visada jausi, kad viduje negali būti be Dievo; gali būti be vyro, žmonos ar vaikų, be šeimos, be motinos ar tėvo, be kūno malonumų, tačiau negali būti be Dievo. Būti be Dievo būtų tarsi prarasti savo gyvenimą; be Dievo negalėtum gyventi. Kai būsi patyręs iki šio taško, būsi pasiekęssavo Dievo tikėjimo tikslą, ir tuomet Dievas bus tapęs tavo gyvenimu, Jis bus tapęs tavo egzistavimo pagrindu. Daugiau niekada negalėsi palikti Dievo. Kai tai patirsi, būsi iš tiesų patyręs Dievo meilės džiaugsmą, tavo santykiai su Dievu bus tapę tokie artimi, kad Jis bus tavo gyvenimas, tavo meilė, ir tuo metu melsiesi Dievui ir sakysi: „Dieve! Negaliu Tavęs palikti. Tu esi mano gyvenimas. Galiu apsieiti be viso kito, tačiau be Tavęs negaliu toliau gyventi.“ Tai yra tikroji žmonių branda; tai yra tikrasis gyvenimas. Kai kurie žmonės buvo priversti nueiti taip toli, kaip nuėjo šiandien: jie turėjo eiti pirmyn, nesvarbu, norėjo to ar ne, ir visada jautėsi taip, tarsi būtų įstrigę tarp kūjo ir priekalo. Turi pasiekti tokią patirtį, kad Dievas taptų tavo gyvenimu, kad jei Dievas būtų atimtas iš tavo širdies, tai būtų tarsi prarasti savo gyvenimą; Dievas turi būti tavo gyvenimas, ir tu turi nesugebėti Jo palikti. Tuomet būsi iš tiesų įgijęs tikrą Dievo patyrimą, ir tuo metu, kai mylėsi Dievą, iš tiesų mylėsi Dievą, ir tai bus nuoširdi, tyra meilė. Tavo patyrimuose gali ateiti diena, kai tavo gyvenimas pasieks tam tikrą tašką, kai melsiesi Dievui, valgysi ir gersi Dievo žodžius, nebegalėsi gyventi be Dievo savo viduje ir negalėsi Jo pamiršti, net jei norėtum. Dievas bus tapęs tavo gyvenimu; galėsi pamiršti pasaulį, galėsi pamiršti savo žmoną, vyrą ar vaikus, tačiau tau bus sunku pamiršti Dievą – tai būtų neįmanoma. Tai bus tavo tikrasis gyvenimas ir tavo tikroji meilė Dievui. Kai tavo meilė Dievui pasieks tam tikrą lygį, kad jokia kita meilė jos nepranoks, ir ji bus pirmoje vietoje, tuomet galėsi atsisakyti viso kito ir noriai priimti visą Dievo genėjimą. Kai pasieksi meilę Dievui, pranokstančią visa kita, gyvensi tikrovėje ir Dievo meilėje.

Kai tik Dievas tampa žmonių gyvenimu, žmonės nebegali palikti Dievo. Argi tai ne Dievo darbas? Nėra didesnio liudijimo! Dievas dirbo iki tam tikro taško; Jis liepė žmonėms tarnauti, būti baudžiamiems arba mirti, o žmonės neatsitraukė, ir tai rodo, kad Dievas juos užkariavo. Tiesą turi tie žmonės, kurie savo tikruose patyrimuose gali tvirtai laikytis savo liudijimo, tvirtai laikytis savo pozicijos, stovėti Dievo pusėje niekada neatsitraukdami ir palaikyti normalius santykius su Dievą mylinčiais žmonėmis, kurie, kai jiems kas nors nutinka, geba visiškai paklusti Dievui ir gali paklusti Dievui iki mirties. Tavo praktika ir atsiskleidimai realiame gyvenime yra liudijimas Dievui, jie yra žmogaus gyvenimo išraiška ir liudijimas Dievui, ir tai yra tikras Dievo meilės džiaugsmo patyrimas; kai būsi patyręs iki šio taško, bus pasiektas deramas rezultatas. Tu gyveni tikrą gyvenimą, ir kiekvienu tavo veiksmu kiti žavisi. Tavo drabužiai ir išorinė išvaizda yra niekuo neišsiskiriantys, tačiau tu gyveni itin pamaldų gyvenimą, o kai daliniesi Dievo žodžiais, Jis tau vadovauja ir tave apšviečia. Savo žodžiais gebi išsakyti Dievo ketinimus, bendrauti apie tikrovę ir supranti daugelį tarnavimo dvasioje klausimų. Kalbi ramiai ir užtikrintai, esi padorus ir doras, nesiveli į ginčus ir nesi palaidas, gebi paklusti Dievo sutvarkymams ir tvirtai laikytis savo liudijimo, kai tau kas nors nutinka, ir esi ramus bei susitvardęs, kad ir su kuo susidurtum. Toks žmogus iš tiesų yra matęs Dievo meilę. Kai kurie žmonės vis dar jauni, tačiau elgiasi kaip vidutinio amžiaus žmonės; jie yra brandūs, turi tiesą ir jais žavisi kiti – būtent šie žmonės turi liudijimą ir yra Dievo apreiškimas. Tai reiškia, kad kai žmonės bus patyrę iki tam tikro taško, viduje jie geriau pažins Dievą, o jų išorinis būdas taip pat taps pastovus. Daugelis žmonių nepraktikuoja tiesos ir tvirtai nesilaiko savo liudijimo. Tokiuose žmonėse nėra meilės Dievui ar Dievo liudijimo, ir Dievas labiausiai tokių žmonių nekenčia. Susibūrimuose jie skaito Dievo žodžius, tačiau savo gyvenimu atspindi Šėtoną, o tai reškia Dievo paniekinimą, klaidingą Jo vaizdavimą ir piktžodžiavimą Jam. Tokiuose žmonėse nėra nė ženklo meilės Dievui, ir jie visiškai neturi Šventosios Dvasios darbo. Todėl jų žodžiai ir veiksmai atstovauja Šėtonui. Jei tavo širdis visada tyli Dievo akivaizdoje, jei visada kreipi dėmesį į aplinkinius žmones, įvykius ir dalykus, jei atsižvelgi į Dievo naštą ir visada turi Dievo bijančią širdį, tuomet Dievas dažnai apšvies tave iš vidaus. Bažnyčioje yra žmonių, kurie yra „prižiūrėtojai“: jie stebi kitų trūkumus, o paskui juos kopijuoja ir mėgdžioja. Jie nesugeba atskirti, nepasibjauri nuodėme ir nei nekenčia Šėtono dalykų ir nei jaučia jiems pasibjaurėjimo. Tokie žmonės yra pilni Šėtono dalykų, ir galiausiai Dievas juos visiškai paliks. Dievo akivaizdoje visada turėtum turėti Dievo bijančią širdį, turėtum būti santūrus savo žodžiais ir veiksmais ir niekada nenorėti priešintis Dievui ar Jo nuliūdinti. Niekada neturėtum norėti, kad Dievo darbas su tavimi būtų buvęs veltui arba kad visi tavo patirti sunkumai ir visa, ką praktikavai, nueitų niekais. Būsimame kelyje turi būti pasirengęs dirbti sunkiau ir labiau mylėti Dievą. Tai žmonės, kurių pagrindas yra vizija. Tai žmonės, kurie siekia pažangos.

Jei žmonės tiki Dievą ir patiria Dievo žodžius Dievo bijančia širdimi, tokiuose žmonėse galima pamatyti Dievo išganymą ir Dievo meilę. Šie žmonės geba liudyti Dievą; jie savo gyvenimu išreiškia tiesą, o tai, ką jie liudija, taip pat yra tiesa, kas Dievas yra, ir Dievo būdas. Jie gyvena Dievo meilėje ir yra matę Dievo meilę. Jei žmonės nori mylėti Dievą, jie turi patirti Dievo vertumą meilės ir pamatyti Dievo vertumą meilės; tik tuomet juose gali būti pažadinta Dievą mylinti ir pasiryžusi visiškai atsiduoti Dievui širdis. Dievas nepriverčia žmonių Jį mylėti nei žodžiais, nei jų pačių įsivaizdavimais. Jis apskritai neverčia žmonių Jį mylėti. Vietoj to Jis leidžia jiems mylėti Jį savo noru ir leidžia jiems pamatyti Jo vertumą meilės Jo darbe ir žodžiuose, o po to juose gimsta meilė Dievui. Tik taip žmonės gali iš tiesų liudyti Dievą. Žmonės myli Dievą ne todėl, kad kiti juos ragino tai daryti, ir ne dėl trumpalaikio emocinio impulso. Jie myli Dievą todėl, kad pamatė Jo vertumą meilės, pamatė, jog Jame yra tiek daug to, kas verta žmonių meilės, nes pamatė Dievo išganymą, išmintį ir nuostabius darbus – ir dėl to jie iš tiesų šlovina Dievą ir iš tiesų Jo ilgisi, o juose pažadinamas toks troškimas, kad neįgiję Dievo jie negalėtų išgyventi. Tie, kurie iš tiesų liudija Dievą, gali tai daryti taip įtaigiai todėl, kad jų liudijimo pagrindas yra tikras Dievo pažinimas ir tikras Jo ilgesys. Toks liudijimas kyla ne iš emocinio impulso, o iš Dievo ir Jo būdo pažinimo. Kadangi jie pažino Dievą, jie jaučia, kad tikrai privalo liudyti Dievą ir leisti visiems, kurie ilgisi Dievo, pažinti Dievą bei suvokti Dievo vertumą meilės ir Jo praktiškumą. Kaip ir žmonių meilė Dievui, jų liudijimas yra spontaniškas; jis pagrįstas tikrove, turi tikrą prasmę ir vertę. Jis nėra pasyvus, tuščias ar beprasmis. Sakoma, kad tik tie, kurie iš tiesų myli Dievą, turi didžiausią vertę ir prasmę savo gyvenime ir iš tiesų tiki Dievą, nes šie žmonės geba gyventi Dievo šviesoje ir gyventi dėl Dievo darbo bei Jo valdymo plano. Taip yra todėl, kad jie gyvena ne tamsoje, o šviesoje; jie gyvena ne beprasmišką gyvenimą, o Dievo palaimintą gyvenimą. Tik tie, kurie myli Dievą, geba liudyti Dievą, tik jie yra Dievo liudytojai, tik juos laimina Dievas ir tik jie geba paveldėti Dievo pažadus. Tie, kurie myli Dievą, yra artimi Dievui; jie yra Dievo mylimi žmonės ir gali kartu su Dievu džiaugtis Jo palaiminimais. Tik tokie žmonės gyvens amžinai ir tik jie amžinai gyvens Dievo globojami ir saugomi. Dievas yra tam, kad žmonės Jį mylėtų, ir Jis yra vertas visų žmonių meilės, tačiau ne visi žmonės geba mylėti Dievą ir ne visi žmonės gali liudyti Dievą bei karaliauti kartu su Dievu. Kadangi jie geba liudyti Dievą ir skirti visas savo pastangas Dievo darbui, tie, kurie iš tiesų myli Dievą, gali vaikščioti bet kur po dangumi, niekam nedrįstant jiems priešintis, ir gali karaliauti žemėje bei valdyti visus Dievo žmones. Šie žmonės susibūrė iš viso pasaulio. Jie yra žmonės iš visų pasaulio kraštų, kalbantys skirtingomis kalbomis ir turintys skirtingą odos spalvą, tačiau jų egzistavimo prasmė yra tokia pati; jie visi turi Dievą mylinčią širdį, visi liudija tą patį liudijimą, turi tokį patį ryžtą ir tokį patį troškimą. Tie, kurie myli Dievą, gali laisvai vaikščioti po visą pasaulį, o tie, kurie liudija Dievą, gali keliauti po visatą. Šiuos žmones Dievas myli, Dievas juos laimina ir jie amžinai gyvens Jo šviesoje.