Užkariavimo darbo tikslas visų pirma yra tas, kad žmogaus kūnas daugiau nebemaištautų; tai yra, kad žmogaus protas įgytų naują Dievo pažinimą, kad žmogaus širdis visiškai paklustų Dievui ir kad žmogus turėtų ryžtą Dievo labui. Žmonės nelaikomi užkariautais, kai jų asmenybė ar kūnas pasikeičia; tik tada, kai pasikeičia jų mąstysena, jų sąmonė ir jų protas, kitaip tariant, kai pasikeičia visas jų dvasinis veidas, jie bus Dievo užkariauti. Kai esi pasiryžęs paklusti, priėmei naują mąstyseną, nebeturi jokių sampratų apie Dievo žodžius ir darbą ir jokių ketinimų dėl šių dalykų, o tavo smegenys geba normaliai mąstyti – tai yra, kai gali iš visos širdies aukotis Dievui – tuomet esi toks žmogus, kuris yra visiškai užkariautas. Religijoje daugelis žmonių visą savo gyvenimą daug kenčia: jie pažaboja savo kūnus, neša savo kryžių ir jie netgi toliau kenčia ir ištveria būdami net ant paties mirties slenksčio! Kai kurie vis dar pasninkauja savo mirties rytą. Visą savo gyvenimą jie atsisako gero maisto ir drabužių, susitelkdami tik į kančią. Jie geba pažaboti savo kūną ir maištauti prieš savo kūną. Jų pasiryžimas kęsti kančias yra pagirtinas. Tačiau jų mąstysena, jų sampratos, jų dvasinis veidas ir jų senoji prigimtis nė kiek nebuvo apgenėti. Jiems trūksta bet kokio tikro savęs pažinimo. Jų mintyse susikurtas Dievo atvaizdas yra tas tradicinis, neaiškus dievas. Jų ryžtas kentėti dėl Dievo kyla iš jų uolumo ir geros žmogiškosios asmenybės. Nors jie ir tiki Dievą, jie Jo nei supranta, nei žino Jo ketinimus. Jie tik dirba ir aklai kenčia dėl Dievo. Jie visiškai nevertina įžvalgumo, mažai rūpinasi, kaip užtikrinti, kad jų tarnystė iš tiesų atitiktų Dievo ketinimus, ir juo labiau nesuvokia, kaip pažinti Dievą. Dievas, kuriam jie tarnauja, nėra Dievas Savo prigimtiniu atvaizdu, o Dievas, kurį jie įsivaizdavo, Dievas, apie kurį jie tik girdėjo arba apie kurį tik skaitė rašytinėse legendose. Tada jie pasitelkia savo lakią vaizduotę bei pamaldumą, kad kentėtų dėl Dievo ir imtųsi Dievo darbo, kurį Dievas nori atlikti. Jų tarnystė yra pernelyg netiksli, todėl beveik nėra nė vieno, kuris tikrai sugebėtų tarnauti pagal Dievo ketinimus. Nepaisant to, kaip noriai jie kenčia, jų pirminis požiūris į tarnystę ir jų mintyse susikurtas Dievo atvaizdas išlieka nepakitę, nes jie nepatyrė Dievo teismo, baudimo, išgryninimo ir ištobulinimo, ir niekas jų nevedė pasitelkęs tiesą. Nors jie tiki Gelbėtoją Jėzų, nė vienas iš jų niekada nematė Gelbėtojo. Jie žino apie Jį tik iš legendų ir nuogirdų. Todėl jų tarnystė tėra atsitiktinė tarnystė užmerktomis akimis, tarsi aklasis patarnautų savo paties tėvui. Ką galiausiai galima pasiekti tokia tarnyste? Ir kas jai pritartų? Nuo pradžios iki pabaigos jų tarnystė išlieka tokia pat; jie gauna tik žmogaus sukurtas pamokas ir grindžia savo tarnystę tik savo natūralumu bei savo pačių pageidavimais. Kokį atlygį tai galėtų atnešti? Net ir Petras, kuris matė Jėzų, nežinojo, kaip tarnauti pagal Dievo ketinimus; jis tai sužinojo tik pabaigoje, senatvėje. Ką tai sako apie tuos aklus žmones, kurie nepatyrė nė menkiausio apgenėjimo ir kurių niekas nevedė? Argi daugelio iš jūsų tarnystė šiandien nėra panaši į tų aklų žmonių tarnystę? Visi tie, kurie nepatyrė nei teismo, nei apgenėjimo ir nepasikeitė – argi jie visi nėra tie, kurie nebuvo visiškai užkariauti? Kokia nauda iš tokių žmonių? Jei tavo mąstysena, tavo gyvenimo pažinimas ir tavo Dievo pažinimas nerodo jokių naujų pokyčių ir tu iš tiesų nieko neįgyji, tuomet tu niekada nepasieksi jokių rezultatų savo tarnystėje! Be regėjimo ir naujo Dievo darbo pažinimo tu nesi užkariautas. Tuomet tavo sekimas Dievu, kaip ir tų, kurie kenčia ir pasninkauja, bus mažavertis! Būtent todėl, kad tame, ką jie daro, beveik nėra jokio liudijimo, Aš sakau, jog jų tarnystė yra bergždžia! Tie žmonės visą gyvenimą kenčia ir praleidžia laiką kalėjime, jie visada yra kantrūs ir kupini meilės, jie nuolat neša kryžių, o pasaulis juos šmeižia ir atstumia – jie patiria visus įmanomus sunkumus. Nors jie paklūsta iki pat pabaigos, jie vis tiek nėra užkariauti ir negali paliudyti, kad yra užkariauti. Jie smarkiai kentėjo, bet viduje jie visiškai nepažįsta Dievo. Nei jų senoji mąstysena, nei senos sampratos, nei religinės praktikos, nei žmogaus sukurtos žinios, nei žmogiškas mąstymas nebuvo nei trupučio apgenėti. Juose nėra nė menkiausios naujo pažinimo užuominos. Nė kruopelytė jų Dievo pažinimo nėra tikra ar tiksli. Jie neteisingai suprato Dievo ketinimus. Ar tai tarnauja Dievui? Kad ir koks praeityje buvo tavo Dievo pažinimas, jeigu šiandien jis išlieka toks pat ir tu toliau grindi savo Dievo pažinimą asmeninėmis sampratomis bei mąstymu, kad ir ką Dievas bedarytų – kitaip tariant, jeigu neturi naujo, tikro Dievo pažinimo ir nesugebi pažinti prigimtinio Dievo atvaizdo bei būdo, jeigu tavo Dievo pažinimas vis dar valdomas feodalinio, prietaringo mąstymo ir tėra žmogiški įsivaizdavimai bei sampratos, tuomet tu nesi užkariautas. Visa ši daugybė žodžių, kuriuos dabar tau sakau, skirta tam, kad tu tai sužinotum, ir kad šis pažinimas atvestų tave į naujesnį, tikslų pažinimą; jie taip pat skirti tam, kad apgenėtų tavyje esančias senas sampratas ir seną pažinimą, idant galėtum įgyti naują pažinimą. Jei iš tiesų valgysi ir gersi Mano žodžius, tavo pažinimas gerokai pasikeis. Jei tik valgysi ir gersi Dievo žodžius nuolankia širdimi, tavo požiūris apsivers. Jei tik gebėsi priimti pasikartojančius baudimus, tavo senoji mąstysena pamažu keisis. Jei tavo senąją mąstyseną visiškai pakeis nauja, tavo praktika taip pat atitinkamai pasikeis. Tokiu būdu tavo tarnystė taps vis tikslesnė ir vis labiau gebės vykdyti Dievo ketinimus. Jei galėsi pakeisti savo gyvenimą, savo žmogaus gyvenimo pažinimą ir savo daugybę sampratų apie Dievą, tuomet tavo natūralumas pamažu blės. Toks – ir joks kitoks – yra rezultatas, kai Dievas užkariauja žmones, tai yra žmonėse vykstantis pokytis. Jei savo tikėjime Dievu žinai tik apie savo kūno pažabojimą, ištvermę ir kančią, ir nežinai, ar tai teisinga, ar ne, juo labiau – kieno labui tai daroma, kaip tuomet tokia praktika gali atvesti į pokyčius?

Supraskite, kad tai, ko iš jūsų prašau, nereiškia, jog turite varžyti savo kūną ar neleisti savo smegenims savavališkai mąstyti. Tai nėra nei darbo tikslas, nei darbas, kurį reikia dabar atlikti. Šiuo metu privalote turėti pozityvių žinių, kad galėtumėte pasikeisti. Pats būtiniausias veiksmas yra apsiginkluoti Dievo žodžiais, tai reiškia visiškai apsiginkluoti dabarties tiesa ir regėjimu, o po to eiti ir praktikuoti tiesą. Tai yra jūsų atsakomybė. Aš neprašau jūsų siekti ir įgyti dar didesnio nušvitimo. Šiuo metu jūs tiesiog neturite dvasinio ūgio tam. Iš jūsų reikalaujama daryti viską, ką galite, kad valgytumėte ir gertumėte Dievo žodžius. Privalote suprasti Dievo darbą ir pažinti savo prigimtį, savo esmę bei tą savo senąjį gyvenimą. Ypač privalote pažinti tas praeities klaidingas praktikas ir tuos žmogiškus veiksmus, kurių ėmėtės. Kad pasikeistumėte, privalote pradėti nuo savo mąstysenos pakeitimo. Pirmiausia pakeiskite savo senąją mąstyseną nauja ir leiskite savo naujajai mąstysenai valdyti jūsų žodžius ir veiksmus bei jūsų gyvenimus. To šiandien reikalaujama iš kiekvieno iš jūsų. Nepraktikuokite aklai ir aklai nesekite. Turėtumėte turėti pamatą ir tikslą. Neapgaudinėkite savęs. Turėtumėte žinoti, kam tiksliai skirtas jūsų tikėjimas Dievu, ką iš jo turėtumėte įgyti ir kaip turėtumėte įžengti būtent dabar. Tu privalai visa tai žinoti.

Tai, į ką šiuo metu turite įžengti, yra jūsų gyvenimų pakylėjimas ir jūsų kalibro gerinimas. Be to, turite pakeisti savo senus praeities požiūrius, pakeisti savo mąstyseną ir pakeisti savo sampratas. Jums reikia visiškai atnaujinti savo gyvenimus. Kai pasikeis tavo Dievo poelgių pažinimas, kai įgysi naują visų Dievo ištartų žodžių tiesos pažinimą ir kai tavo vidinis pažinimas pakils, tuomet tavo gyvenimas pakryps į gerąją pusę. Dabar viskas, ką žmonės daro ir sako, yra praktiška. Tai ne doktrinos, o veikiau dalykai, kurių žmonėms reikia jų gyvenime ir kuriuos jie turėtų turėti. Tai yra pokytis, vykstantis žmonėse per užkariavimo darbą, pokytis, kurį žmonės turėtų patirti, ir tai yra jų užkariavimo rezultatas. Kai pakeisi savo mąstyseną, priimsi naują požiūrį, atsisakysi savo sampratų bei ketinimų ir savo ankstesnių loginių svarstymų, atsikratysi giliai tavyje įsišaknijusių dalykų ir įgysi naują tikėjimo Dievu pažinimą, tuomet tavo teikiami liudijimai bus pakylėti, o visa tavo esybė bus tikrai pasikeitusi. Visa tai yra patys realiausi, praktiškiausi ir pamatiniai dalykai – tai, ko praeityje žmonės negalėjo suvokti ir ko jie nebuvo pajėgūs pasiekti. Tai yra tikrasis Dvasios darbas. Palyginęs visa tai šiandien, pamatysi, kaip supratai Bibliją praeityje. Anksčiau tavo požiūris į Mozę, Petrą, Paulių ar visus tuos biblinius teiginius bei požiūrius buvo kupinas perdėto aukštinimo. Dabar, jei tavęs paprašytų išaukštinti Bibliją, ar tai padarytum? Pamatytum, kad Biblijoje yra pernelyg daug žmonių parašytų įrašų ir kad Biblija tėra žmogaus užrašytas dviejų Dievo darbo etapų metraštis. Tai – istorijos knyga. Argi tai nereiškia, kad tavo jos pažinimas pasikeitė? Jei šiandien pažvelgtum į Mato evangelijoje pateiktą Jėzaus genealogiją, pasakytum: „Jėzaus genealogija? Nesąmonė! Tai Juozapo genealogija, o ne Jėzaus. Tarp Jėzaus ir Juozapo nėra jokio ryšio.“ Kai dabar skaitai Bibliją, tavo žinios apie ją skiriasi; tai reiškia, kad tavo požiūris pasikeitė ir kad tavo žinios yra aukštesnio lygio nei senųjų religinių asmenybių. Jei kas nors pasakytų, kad toje genealogijoje yra kažkokia prasmė, tu atsakytum: „Kokia dar prasmė? Nagi, paaiškink. Jėzus ir Juozapas nėra giminės. Argi to nežinai? Ar Jėzus gali turėti genealogiją? Kaip Jėzus gali turėti protėvių? Kaip Jis gali būti žmogaus palikuonis? Jo kūnas gimė iš Marijos; Jo Dvasia yra Dievo Dvasia, o ne žmogaus dvasia. Jėzus yra mylimasis Dievo Sūnus, tad ar Jis gali turėti genealogiją? Būdamas žemėje Jis nebuvo žmonijos narys, tad kaip Jis gali turėti genealogiją?“ Kai išanalizuosi tą genealogiją, aiškiai išdėstysi tikrąsias aplinkybes ir pasidalinsi tuo, ką supratai, tas žmogus liks be žado. Kai kurie žmonės remsis Biblija ir tavęs klaus: „Jėzus turėjo genealogiją. Ar tavo šiandienos Dievas turi genealogiją?“ Tuomet papasakosi jiems apie patį praktiškiausią savo turimą pažinimą, ir tokiu būdu tavo pažinimas turės poveikį. Iš tiesų Jėzus nebuvo niekaip susijęs su Juozapu, juo labiau su Abraomu; Jis paprasčiausiai gimė Izraelyje. Tačiau Dievas nėra izraelitas ar izraelitų palikuonis. Tai, kad Jis gimė Izraelyje, nebūtinai reiškia, jog Dievas yra tik izraelitų Dievas. Tik dėl Savo darbo Jis atliko įsikūnijimo darbą. Dievas yra visos kūrinijos visatoje Dievas. Jis paprasčiausiai atliko vieną Savo darbo etapą pirmiausia Izraelyje, o po to pradėjo dirbti tarp pagonių tautų. Tačiau žmonės laikė Jėzų izraelitų Dievu, be to, priskyrė Jį prie izraelitų bei Dovydo palikuonių. Biblijoje sakoma, kad dienų pabaigoje Jahvės vardas bus didis tarp pagonių tautų, o tai reiškia, jog paskutinėmis dienomis Dievas dirbs tarp pagonių tautų. Tai, kad Dievas įsikūnijo Judėjoje, nereiškia, jog Dievas myli tik žydus. Taip nutiko tik todėl, kad to reikėjo darbui; nėra taip, jog Dievas galėjo įsikūnyti tik Izraelyje (nes izraelitai buvo Jo išrinktieji žmonės). Argi Dievo išrinktųjų žmonių nėra ir tarp pagonių tautų? Tik Jėzui baigus darbą Judėjoje, darbas pradėtas skleisti pagonių tautoms. (Izraelitai visas tautas, išskyrus Izraelį, vadino „pagonių tautomis“.) Iš tiesų, tose pagonių tautose taip pat buvo Dievo išrinktųjų žmonių; tiesiog tuo metu ten dar nebuvo atliekamas joks darbas. Žmonės taip akcentuoja Izraelį todėl, kad pirmieji du darbo etapai vyko Izraelyje, tuo tarpu pagonių tautose joks darbas nebuvo atliekamas. Darbas tarp pagonių tautų prasideda tik šiandien, todėl žmonėms taip sunku tai priimti. Jei gali aiškiai visa tai suprasti, jei gebi teisingai tai suvokti bei vertinti ir jei turi tikslų šiandienos bei praeities Dievo pažinimą, tuomet tavo pažinimas pranoksta tą Dievo pažinimą, kurį turėjo visi šventieji per visus amžius. Jei patiri šiandienos darbą ir šiandien girdi asmeniškas Dievo ištaras, tačiau nepažįsti Dievo visumos, o tavo siekis išlieka nepakitęs, ir nepakeistas niekuo nauju, o ypač, jei patiri visą šį užkariavimo darbą, tačiau galiausiai tavyje nematyti absoliučiai jokio pokyčio, tai argi tavo tikėjimas nėra panašus į tų, kurie siekia tik pavalgyti duonos iki soties? Tokiu atveju užkariavimo darbas tavyje nebus pasiekęs jokio efekto. Argi tuomet netapsi vienu iš tų, kurie bus pašalinti?

Kai baigsis visas užkariavimo darbas, visi privalote suprasti, kad Dievas yra ne tik izraelitų, bet ir visų sukurtųjų būtybių Dievas. Jis sukūrė visą žmoniją, ne tik izraelitus. Jei sakai, kad Dievas yra tik izraelitų Dievas, arba kad Dievui neįmanoma įsikūnyti jokioje kitoje tautoje už Izraelio ribų, vadinasi, užkariavimo darbo metu tu dar neįgijai jokio pažinimo ir nė kiek nepripažįsti, kad Dievas yra tavo Dievas; tu tiesiog pripažįsti, kad Dievas persikėlė iš Izraelio į Kiniją ir yra verčiamas būti tavo Dievu. Jei vis dar taip vertini situaciją, tuomet Mano darbas tavyje buvo nevaisingas ir tu nesupratai nė vieno Mano pasakyto žodžio. Jei galiausiai tu parašysi Man dar vieną genealogiją, kaip tai padarė Matas, surasdamas Man tinkamą protėvį, atrasdamas Mano tikrąjį pradininką – taip, kad Dievas turėtų dvi genealogijas Savo dviem įsikūnijimams – argi tai nebūtų didžiausias pokštas pasaulyje? Argi tu, šis „gerų ketinimų vedinas žmogus“, suradęs Man genealogiją, netaptum tuo, kuris padalijo Dievą? Ar sugebėtum prisiimti šios nuodėmės naštą? Po viso šio užkariavimo darbo, jeigu tu vis dar netiki, kad Dievas yra visų sukurtųjų būtybių Dievas, jeigu vis dar manai, kad Dievas yra tik izraelitų Dievas, argi nesi tas, kuris atvirai priešinasi Dievui? Šiandieninio tavo užkariavimo tikslas yra priversti tave pripažinti, kad Dievas yra tavo, taip pat ir kitų Dievas, ir, svarbiausia, Jis yra visų, kurie Jį myli, Dievas, ir visų sukurtųjų būtybių Dievas. Jis yra izraelitų Dievas ir Egipto žmonių Dievas. Jis yra britų Dievas ir amerikiečių Dievas. Jis yra ne tik Adomo ir Ievos Dievas, bet ir visų jų palikuonių Dievas. Jis yra visko, kas danguje, ir visko, kas žemėje, Dievas. Visos šeimos, ar jos būtų izraelitų, ar pagonių, yra vieno Dievo rankose. Jis ne tik kelis tūkstantmečius dirbo Izraelyje ir kartą gimė Judėjoje, bet šiandien Jis nužengia Kinijoje – šioje vietoje, kur susirangęs guli milžiniškas ugniaspalvis slibinas. Jei Jo gimimas Judėjoje padaro Jį žydų Karaliumi, tai argi nužengimas tarp jūsų visų šiandien nepadaro Jo visų jūsų Dievu? Jis vedė izraelitus ir gimė Judėjoje, ir Jis taip pat gimė pagonių žemėje. Argi visas Jo darbas nėra atliekamas dėl visos žmonijos, kurią Jis sukūrė? Argi Jis myli izraelitus šimteriopai labiau ir nekenčia pagonių tūkstanteriopai labiau? Argi tai nėra jūsų samprata? Nėra taip, kad Dievas niekada nebuvo jūsų Dievas - tiesiog jūs Jo visiškai nepripažįstate; nėra taip, kad Dievas nenori būti jūsų Dievu - tiesiog jūs Jį atstumiate. Kas iš kūrinijos nėra Visagalio rankose? Argi šiandienos užkariavimo tikslas nėra priversti jus pripažinti, kad Dievas yra ne kas kitas, o jūsų Dievas? Jei vis dar tvirtinate, kad Dievas yra tik izraelitų Dievas, ir vis dar tvirtinate, kad Dovydo namai Izraelyje yra Dievo gimimo vieta, ir kad jokia kita tauta, išskyrus Izraelio, negali „pagimdyti“ Dievo, o juo labiau jokia pagonių šeima negali asmeniškai priimti Jahvės darbo – jei tu vis dar taip manai, ar dėl savo tokio mąstymo netampi užsispyrusiu priešgyna? Nesusitelkite vien tik į Izraelį. Dievas šiandien yra čia, tarp jūsų. Taip pat neturėtum nuolat žvalgytis į dangų. Nustok ilgėtis savo Dievo danguje! Dievas atėjo į jūsų tarpą, tad kaip Jis gali būti danguje? Tu labai ilgai netikėjai Dievu, tačiau turi daugybę sampratų apie Jį, tiek daug, kad nė akimirkai nedrįsti pagalvoti, jog izraelitų Dievas teiktųsi pagerbti jus Savo buvimu. Juo labiau nedrįstate pagalvoti, kad galėtumėte išvysti Dievą, pasirodantį asmeniškai, turint omenyje, kokie ypatingai purvini esate. Jūs taip pat niekada nepagalvojote, kaip Dievas galėtų asmeniškai nužengti į pagonių žemę. Jis turėtų nužengti ant Sinajaus kalno arba ant Alyvų kalno ir pasirodyti izraelitams. Argi visi pagonys (tai yra, žmonės už Izraelio ribų) nėra Jo bjaurėjimosi objektai? Kaip Jis galėtų asmeniškai dirbti tarp jų? Visa tai yra giliai įsišaknijusios sampratos, kurias jūs išsiugdėte per daugelį metų. Šiandieninio jūsų užkariavimo tikslas yra sugriauti šias jūsų sampratas. Taip jūs išvystate Dievą asmeniškai pasirodant jūsų tarpe – ne ant Sinajaus kalno ar ant Alyvų kalno, bet tarp žmonių, kurių Jis niekada anksčiau nevedė. Dievas atlikus du Savo darbo etapus Izraelyje, tiek izraelitai, tiek ir visi pagonys ėmė manyti, kad nors Dievas iš tiesų sukūrė viską, Jis nori būti tik izraelitų Dievu, o ne pagonių Dievu. Izraelitai tiki štai kuo: Dievas gali būti tik mūsų Dievas, o ne jūsų, pagonių, Dievas, ir kadangi jūs nebijote Jahvės, Jahvė – mūsų Dievas – jūsų nekenčia. Tie žydai dar stipriau tiki štai kuo: Viešpats Jėzus prisiėmė mūsų, žydų, atvaizdą ir yra Dievas, turintis žydų tautos žymę. Būtent tarp mūsų Dievas dirba. Dievo atvaizdas ir mūsų atvaizdas yra panašūs; mūsų atvaizdas yra artimas Dievui. Viešpats Jėzus yra mūsų, žydų, Karalius; pagonys nėra verti priimti tokios didžios išganančios malonės. Viešpats Jėzus yra aukos už nuodėmę atpirkimas mums, žydams. Būtent remdamiesi tais dviem darbo etapais, izraelitai ir žydų tauta suformavo visas šias sampratas. Jie valdingai savinasi Dievą, neleisdami, kad Dievas taip pat būtų ir pagonių Dievas. Tokiu būdu Dievas tapo tuščia vieta pagonių širdyse. Taip yra todėl, kad visi ėmė tikėti, jog Dievas nenori būti pagonių Dievu ir kad Jam patinka tik izraelitai – Jo išrinktieji žmonės – ir žydų tauta, ypač Jį sekę mokiniai. Argi nežinote, kad darbas, kurį atliko Jahvė ir Jėzus, yra skirtas visos žmonijos išlikimui? Ar dabar pripažįsti, kad Dievas yra visų jūsų, gimusių už Izraelio ribų, Dievas? Argi Dievas šiandien nėra čia pat, jūsų tarpe? Juk tai negali būti sapnas, tiesa? Argi jūs nepriimate šios tikrovės? Jūs nedrįstate tuo tikėti ar apie tai galvoti. Kad ir kaip į tai žiūrėtumėte, argi Dievas nėra čia pat, jūsų tarpe? Ar jūs vis dar nedrįstate tikėti šiais žodžiais? Argi nuo šios dienos visi užkariauti žmonės ir visi, kurie nori būti Dievo pasekėjai, nėra Dievo išrinktieji žmonės? Argi visi jūs, kurie šiandien esate pasekėjai, nesate Dievo išrinktieji žmonės už Izraelio ribų? Argi jūsų tapatybė nėra tokia pati kaip ir izraelitų? Argi ne visa tai jūs turėtumėte pripažinti? Argi tai nėra jūsų užkariavimo darbo tikslas? Kadangi galite matyti Dievą, Jis bus jūsų Dievas amžinai, nuo pat pradžių ir ateityje. Jis jūsų neapleis, jei tik jūs visi norėsite sekti Juo ir būti Jo ištikimos, nuolankios sukurtosios būtybės.

Nepaisant to, kokį didelį ryžtą mylėti Dievą turi žmonės, apskritai jie buvo nuolankūs ir sekė Juo iki šios dienos. Jie nepajus visiškos atgailos tol, kol neateis pabaiga, kai šis darbo etapas bus baigtas.. Būtent tada žmonės bus iš tiesų užkariauti. Šiuo metu jie yra tik užkariavimo procese. Tą akimirką, kai darbas baigsis, jie bus visiškai užkariauti, tačiau kol kas taip nėra! Net jei visi bus įtikinti, tai nereiškia, kad jie buvo visiškai užkariauti. Taip yra todėl, kad šiuo metu žmonės matė tik žodžius, o ne faktinius įvykius, ir jie vis dar abejoja, nepaisant jų stipraus tikėjimo. Būtent todėl tik įvykus paskutiniam faktiniam įvykiui, kai žodžiai taps tikrove, žmonės bus visiškai užkariauti. Šiuo metu šie žmonės yra užkariauti, nes jie girdi daug paslapčių, apie kurias niekada anksčiau nebuvo girdėję. Tačiau kiekvieno jų viduje jie vis dar stebi ir laukia tam tikrų faktinių įvykių, kurie leistų jiems pamatyti kiekvieną Dievo žodį tampantį tikrove. Tik tada jie bus visiškai įtikinti. Tik tuomet, kai galiausiai visi išvys šiuos įgyvendintus įvykius ir šie įvykiai leis jiems pasijausti užtikrintais, jie parodys įsitikinimą savo širdyse, savo kalboje ir savo akyse, ir bus visiškai įtikinti iki pat širdies gelmių. Tokia yra žmogaus prigimtis: jums reikia pamatyti, kaip visi žodžiai virsta tikrove, jums reikia pamatyti vykstančius faktinius įvykius ir kai kuriuos žmones ištinkančią nelaimę, kad giliai širdyje būtumėte visiškai įtikinti. Kaip ir žydai, jūs esate pasinėrę į ženklų ir stebuklų paieškas. Tačiau jūs niekada nematote jokių ženklų ar stebuklų, ir niekada nematote vykstančių tikroviškų įvykių, kurie galėtų smarkiai atverti jūsų akis. Ar tai būtų kažkas, nužengiantis iš dangaus, ar debesų stulpas, kalbantis jums, ar Aš, išvarantis demoną iš vieno iš jūsų, ar Mano balsas, griaudintis tarp jūsų lyg griaustinis, jūs visada norėjote išvysti tokį įvykį. Galima sakyti, kad tikint Dievą, didžiausias jūsų troškimas yra pamatyti Dievą ateinantį ir asmeniškai parodantį jums ženklą. Tada būsite visiškai patenkinti. Norėdamas jus užkariauti, Aš privalau atlikti darbą, panašų į dangaus ir žemės sukūrimą, ir tada papildomai parodyti jums kokį nors ženklą. Tada jūsų širdys bus visiškai užkariautos.