Ką reiškia būti ištobulintam? Ką reiškia būti užkariautam? Kokie kriterijai turi būti išpildyti, kad žmonės būtų užkariauti? Ir kokius kriterijus reikia atitikti, kad jie būtų ištobulinti? Tiek užkariavimas, tiek ištobulinimas yra skirti tam, kad žmogus būtų visiškai išbaigtas, kad jam būtų sugrąžintas jo pirminis pavidalas ir jis būtų išvaduotas nuo savo šėtoniškų sugedusių polinkių bei Šėtono įtakos. Šis užkariavimas įvyksta ankstyvajame darbo su žmogumi etape; tai yra pirmasis darbo žingsnis. Ištobulinimas yra antrasis žingsnis, ir tai yra baigiamasis darbas. Visi žmonės turi pereiti užkariavimo procesą. Jei to nepadarytų, jie neturėtų galimybės pažinti Dievo ir nesuvoktų, kad Dievas yra, kitaip tariant, jiems būtų neįmanoma pripažinti Dievo. O jei žmonės nepripažįsta Dievo, Dievui taip pat neįmanoma jų ištobulinti, nes jie neatitinka šio ištobulinimo kriterijų. Jei tu netgi nepripažįsti Dievo, tai kaip gali Jį pažinti? Kaip gali Jo siekti? Tu taip pat negalėsi Jo liudyti ir juo labiau neturėsi tikėjimo, kad Jam įtiktum. Taigi, kiekvienam, kuris nori būti ištobulintas, pirmasis žingsnis turi būti patirti užkariavimo darbą. Tai yra pirmoji sąlyga. Tačiau tiek užkariavimas, tiek ištobulinimas atliekami tam, kad būtų dirbama su žmonėmis ir jie būtų keičiami, ir kiekvienas iš jų yra žmonijos valdymo darbo dalis. Tai yra du žingsniai, norint žmogų ištobulinti, ir abu jie yra būtini. Tiesa, kad „būti užkariautam“ skamba nelabai maloniai, bet iš tikrųjų asmens užkariavimo procesas yra jo keitimo procesas. Kai būsi užkariautas, tavo sugedę polinkiai galbūt nebus visiškai pašalinti, bet tu būsi juos pažinęs. Užkariavimo darbo metu būsi pažinęs savo žemą žmogiškumą, kaip ir daug savo paties maištingumo. Nors per trumpą užkariavimo darbo laikotarpį nesugebėsi šių dalykų savyje pašalinti ar pakeisti, tu juos pažinsi, ir tai padės pamatą tavo ištobulinimui. Taigi tiek užkariavimas, tiek ištobulinimas atliekami siekiant pakeisti žmones, išvaduoti juos nuo šėtoniškų sugedusių polinkių, idant jie galėtų visiškai atsiduoti Dievui. Tiesiog užkariavimas yra pirmasis žingsnis keičiant žmonių būdą, o taip pat pirmasis žingsnis žmonėms visiškai atiduodant save Dievui, ir tai yra žemesnis darbo etapas nei ištobulinimas. Užkariauto asmens gyvenimo būdas pasikeičia kur kas mažiau nei ištobulinto asmens. Terminais „būti užkariautam“ ir „būti ištobulintam“ vadinami skirtingi dalykai, nes tai yra skirtingi darbo etapai ir juose žmonėms keliami skirtingi privalomi standartai; užkariavimas žmonėms kelia žemesnius standartus, tuo tarpu ištobulinimas – aukštesnius. Ištobulintieji yra teisūs žmonės, jie buvo pašventinti; jie yra žmonijos valdymo darbo kristalizacija, arba galutiniai produktai. Nors jie nėra tobuli žmonės, jie yra žmonės, kurie siekia gyventi prasmingus gyvenimus. Tuo tarpu užkariautieji tik žodžiais pripažįsta Dievo egzistavimą ir tik pripažįsta, kad Dievas įsikūnijo, kad Žodis pasirodė kūne ir kad Dievas atėjo į žemę atlikti teismo bei baudimo darbo. Be to, jie pripažįsta, kad Dievo teismas ir baudimas, taip pat Jo smūgiai ir išgryninimas – visa tai žmogui yra naudinga. Jie tik pradeda įgauti šiokį tokį žmogišką pavidalą. Jie turi gyvenimo įžvalgų, tačiau jiems tai vis dar išlieka miglota. Kitaip tariant, jie tik pradeda įgauti šiek tiek žmogiškumo. Tokios yra užkariavimo pasekmės. Kai žmonės pradeda žengti ištobulinimo keliu, jų senas būdas gali keistis. Be to, jų gyvenimai toliau auga, ir jie pamažu vis giliau suvokia tiesą. Jie geba bjaurėtis pasauliu ir visais tais, kurie nesiekia tiesos. Maža to, jie ne tik bjaurisi savimi, bet ir aiškiai save pažįsta. Jie nori gyventi pagal tiesą, jų nusistato sau tikslą siekti tiesos ir jie nebenori gyventi savo pačių proto mintyse. Jie jaučia pasibjaurėjimą žmogaus teisuoliškumui, pasipūtimui bei puikybei, jie kalba laikydamiesi deramo padorumo, susidūrę su dalykais pasižymi įžvalgumu ir išmintimi ir yra ištikimi bei nuolankūs Dievui. Jei jie patiria baudimą ir teismą, jie ne tik netampa negatyvūs ar silpni, bet ir yra dėkingi už šį Dievo baudimą ir teismą, tikėdami, kad jie negali išsiversti be Dievo baudimo bei teismo ir kad tai juos apsaugo. Jie nesiekia ramybės ir džiaugsmo tikėjimo ir nesiekia privalgyti duonos iki soties. Jie taip pat nesiekia laikinų kūniškų malonumų. Štai kokie yra ištobulintieji. Kai žmonės yra užkariaujami, jie pripažįsta, kad Dievas yra, tačiau tas pripažinimas juose pasireiškia tik keliais ribotais būdais. Ką iš tikrųjų reiškia Žodžio pasirodymas kūne? Ką reiškia įsikūnijimas? Ką padarė įsikūnijęs Dievas? Koks yra Jo darbo tikslas ir prasmė? Patyręs tiek daug Jo darbo, patyręs Jo darbus kūne, ką tu įgijai? Tik supratęs visus šiuos dalykus tu būsi tas, kuris yra užkariautas. Jei tu tik sakai, kad pripažįsti, jog Dievas yra, bet neatsisakai to, ko privalai atsisakyti, ir nesugebi atsisakyti kūniškų malonumų, kai ateina laikas jų atsisakyti, o vietoj to toliau, kaip ir anksčiau, geidi kūniško patogumo, ir jei nesugebi atsikratyti jokių išankstinių nuostatų brolių ir seserų atžvilgiu ir nesumoki jokios kainos atlikdamas daugelį paprastų praktikų, tuomet tai įrodo, kad tu dar nebuvai užkariautas. Tokiu atveju, net jei ir daug ką supranti, visa tai bus perniek. Užkariautieji yra žmonės, kurie pasiekė tam tikrų pradinių pokyčių ir pradinį įžengimą. Dievo teismo ir baudimo patyrimas suteikia žmonėms pradinį Dievo pažinimą ir pradinį tiesos suvokimą. Galbūt nepajėgi visiškai įžengti į daugelio gilesnių, detalesnių tiesų tikrovę, bet sugebi praktikoje įgyvendinti daugelį pamatinių tiesų, tokių kaip tos, kurios susijusios su tavo kūniškais malonumais ar tavo asmeniniu statusu tavo realiame gyvenime. Visa tai, žinoma, yra rezultatas, kuris pasiekiamas žmonėse užkariavimo procese. Užkariautuosiuose taip pat galima matyti būdo pokyčius; pavyzdžiui, tai, kaip jie rengiasi ir kuria savo stilių, bei kaip gyvena – visa tai gali pasikeisti. Pasikeičia jų požiūris į tikėjimą Dievu, jiems yra aiškūs jų siekių tikslai ir jie turi didesnį ryžtą. Užkariavimo darbo metu atitinkami pokyčiai įvyksta ir jų gyvenimo būde. Pokyčių yra, tačiau jie paviršutiniški, pradiniai ir toli gražu neprilygsta ištobulintųjų būdo pokyčiams bei siekių tikslams. Jei užkariavimo procese asmens būdas nė kiek nepasikeičia ir jis neįgyja jokios tiesos, tuomet šis asmuo yra šiukšlė ir iš jo nėra jokios naudos! Žmonės, kurie nebuvo užkariauti, negali būti ištobulinti! Jei asmuo siekia tik būti užkariautas, tuomet jis negali būti visiškai išbaigtas, net jei per užkariavimo darbą jo būde pastebimi tam tikri atitinkami pokyčiai. Jie taip pat praras tas pradines tiesas, kurias įgijo. Tarp užkariautųjų ir ištobulintųjų būdo pokyčių yra didžiulis skirtumas. Tačiau užkariavimas yra pirmasis pokyčių žingsnis; tai yra pamatas. Šio pradinio pokyčio nebuvimas įrodo, kad asmuo iš tiesų visiškai nepažįsta Dievo, nes šis pažinimas kyla iš teismo, o toks teismas yra pagrindinė užkariavimo darbo dalis. Todėl visi, kurie yra tobulinami, pirmiausia turi būti užkariauti; jei ne, jiems nėra jokio būdo būti ištobulintiems.

Sakai, kad pripažįsti Dievo įsikūnijimą ir kad pripažįsti Žodžio pasirodymą kūne, tačiau Jam už nugaros darai tam tikrus dalykus, kurie prieštarauja tam, ko Jis prašo, ir savo širdyje Jo nebijai. Ar tai yra Dievo pripažinimas? Tu pripažįsti tai, ką Jis sako, bet neįgyvendini praktikoje to, ką sugebi, ir nesilaikai Jo kelio. Ar tai yra Dievo pripažinimas? Ir nors Jį pripažįsti, tu savo širdyje jauti Jam atsargumo jausmą, bet ne baimę. Jei matei bei pripažinai Jo darbą ir žinai, kad šis asmuo yra Dievas, bet vis tiek išlieki drungnas ir visiškai nepasikeitęs, tuomet esi toks žmogus, kuris dar nebuvo užkariautas. Tie, kurie buvo užkariauti, privalo daryti viską, ką gali, ir, nors jie nesugeba įžengti į aukštesnes tiesas ir šios tiesos jiems yra nepasiekiamos, tokie žmonės savo širdyse nori tai pasiekti. Būtent dėl to, kad jų suvokimas turi ribas, egzistuoja ir jų praktinės veiklos ribos ir apribojimai. Tačiau mažų mažiausiai jie privalo daryti viską, ką gali. Jei gali tai pasiekti, šis rezultatas buvo pasiektas dėl užkariavimo darbo. Tarkime, tu sakai: „Atsižvelgiant į tai, kad Jis gali ištarti tiek daug žodžių, kurių žmogus negali - jei Jis nėra Dievas, tuomet kas?“ Toks supratimas nereiškia, kad tu pripažįsti Dievą. Jei pripažįsti Dievą, privalai tai įrodyti savo realiais veiksmais. Jei vadovauji bažnyčiai, bet nepraktikuoji teisumo, jei trokšti pinigų bei turtų ir visada įsidedi bažnyčios lėšas sau į kišenę, ar tai yra pripažinimas, kad Dievas yra? Dievas yra visagalis ir Jis vertas baimės. Kaip gali nebijoti, jei iš tiesų pripažįsti, kad Dievas yra? Jei sugebi taip niekšiškai elgtis, ar iš tiesų Jį pripažįsti? Ar tikrai Dievą tu tiki? Tai, ką tu tiki, tėra neaiškus dievas; štai kodėl tu nebijai! Visi, kurie iš tiesų pripažįsta ir pažįsta Dievą, Jo bijo ir nedrįsta daryti nieko, kas Jam prieštarautų ar pažeistų jų sąžinę; jie ypač bijo daryti bet ką, kas, jų žiniomis, neatitinka Dievo ketinimų. Tik tai galima laikyti Dievo egzistavimo pripažinimu. Ką turėtum daryti, kai tavo tėvai bando tau sutrukdyti tikėti Dievą? Kaip turėtum mylėti Dievą, kai tavo netikintis vyras yra tau geras? Ir kaip turėtum mylėti Dievą, kai broliai ir seserys tavimi bjaurisi? Jei pripažįsti Jį, tuomet šiose situacijose elgsiesi tinkamai ir savo gyvenimu išreikši tikrovę. Jei nesiimi konkrečių veiksmų, o tik sakai, kad pripažįsti Dievo egzistavimą, tuomet esi tik tuščiažodžiautojas! Sakai, kad tiki Juo ir Jį pripažįsti, bet kokiu būdu tu Jį pripažįsti? Kokiu būdu Juo tiki? Ar savo širdyje Jo bijai? Ar jauti Jam baimę? Ar giliai viduje tavo širdis yra kupina meilės Jam? Kai esi susikrimtęs ir neturi į ką atsiremti, tu jauti Dievo mielumą, bet paskui viską apie tai pamiršti. Tai nėra Dievo mylėjimas, ir tai nėra tikėjimas Dievu! Ką, galiausiai, Dievas nori, kad žmogus pasiektų? Visos tos būsenos, kurias paminėjau, pavyzdžiui, didžiavimasis savo paties svarba, manymas, kad greitai viską supranti, kitų varžymas, žiūrėjimas į kitus iš aukšto, žmonių vertinimas pagal jų išvaizdą, romių žmonių engimas, bažnyčios pinigų geidimas ir pan. – tik tada, kai visi šie šėtoniški sugedę polinkiai iš tavęs bus bent iš dalies pašalinti, tavo užkariavimas bus akivaizdus.

Užkariavimo darbas, atliekamas su jumis, žmonėmis, turi pačią giliausią prasmę: viena vertus, šio darbo tikslas yra ištobulinti žmonių grupę, tai yra juos ištobulinti, kad jie galėtų tapti nugalėtojų grupe – kaip pirmoji ištobulinta žmonių grupė, reiškianti pirmuosius vaisius. Kita vertus, jis skirtas tam, kad leistų sukurtosioms būtybėms mėgautis Dievo meile, gauti didžiausią Dievo išganymą ir Jo visišką išganančią malonę, idant žmogus galėtų mėgautis ne tik gailestingumu ir mielaširdyste, bet, dar svarbiau - baudimu ir teismu. Nuo pasaulio sukūrimo iki dabar viskas, ką Dievas padarė Savo darbe, yra meilė, be jokios neapykantos žmogui. Net ir tavo matytas baudimas bei teismas taip pat yra meilė – tikresnė ir realesnė meilė, meilė, kuri veda žmones į teisingą žmogaus gyvenimo kelią. Dar kita vertus, tai skirta liudyti prieš Šėtoną. Ir dar kita vertus, tai skirta padėti pamatą ateities evangelijos darbo sklaidai. Visas Jo atliktas darbas skirtas tam, kad atvestų žmones į teisingą žmogaus gyvenimo kelią, idant jie galėtų gyventi normalų žmogaus gyvenimą, nes žmonės nežino, kaip gyventi, o be šio vedimo tu gyvensi tik tuščią gyvenimą; tavo gyvenimas neturės jokios vertės ar prasmės ir tu būsi visiškai nepajėgus būti normaliu žmogumi. Tai yra pati giliausia žmogaus užkariavimo prasmė. Jūs visi esate Moabo palikuonys; su jumis atliekamas užkariavimo darbas yra jūsų didysis išganymas. Visi jūs gyvenate nuodėmės ir paleistuvystės žemėje, ir jūs visi esate paleistuviai bei nusidėjėliai. Šiandien jūs ne tik galite matyti Dievą, bet, dar svarbiau, jūs gavote baudimą ir teismą, gavote šį giliausią išganymą, kitaip tariant, gavote didžiausią Dievo meilę. Viskas, ką Dievas daro, yra tikra meilė jums. Jis neturi jokių piktų ketinimų. Jis teisia jus dėl jūsų nuodėmių tam, kad galėtumėte apmąstyti save ir gauti šį didžiulį išganymą. Visas šis darbas atliekamas tam, kad žmogus būtų ištobulintas. Nuo pradžios iki pabaigos Dievas darė viską, ką gali, kad išgelbėtų žmogų, ir Jis paprasčiausiai neturi jokio troškimo visiškai sunaikinti žmogų, kurį sukūrė Savo paties rankomis. Šiandien Jis atėjo į jūsų tarpą dirbti; argi tai nėra dar didesnis išganymas? Jei Jis jūsų nekęstų, ar Jis vis dar atliktų tokio masto darbą, kad asmeniškai jus vestų? Kodėl Jis turėtų taip kentėti? Dievas nejaučia jums neapykantos ir neturi jums jokių piktų ketinimų. Turėtumėte žinoti, kad Dievo meilė yra pati tikriausia. Tik dėl to, kad žmogus yra maištingas, Dievas turi jį gelbėti per teismą; antraip vis tiek būtų neįmanoma jo išgelbėti. Kadangi jūs nežinote, kaip gyventi savo gyvenimus, ir nesuvokiate, kaip reikia gyventi, ir kadangi jūs gyvenate šioje paleistuvingoje bei nuodėmingoje žemėje ir patys esate paleistuvingi bei nešvarūs demonai, Jis negali pakęsti, kad jūs ir toliau smuktumėte žemyn, Jis negali pakęsti matydamas, kaip jūs gyvenate šioje nešvarioje žemėje taip, kaip gyvenate dabar, savavališkai trypiami Šėtono, ir Jis negali leisti jums nusiristi į Hadą. Jis tik nori įgyti šią žmonių grupę ir jus visiškai išgelbėti. Tai yra pagrindinis tikslas atliekant užkariavimo darbą su jumis – tai dėl išganymo. Jei nesugebi matyti, kad viskas, kas su tavimi daroma, yra meilė ir išganymas, jei manai, kad tai tik metodas, būdas žmogui kankinti ir kažkas, kuo negalima pasitikėti, tuomet gali drąsiai grįžti į savo pasaulį kęsti skausmą ir vargus! Jei šioje srovėje nori mėgautis šiuo teismu ir šia didžiule išganančia malone, visais šiais palaiminimais, kurių niekur neįmanoma rasti žmonių pasaulyje, ir šia meile, tuomet būk geras - lik šioje srovėje, kad priimtum užkariavimo darbą ir galėtum būti ištobulintas. Šiandien tu kenti šiek tiek skausmo ir išgryninimo dėl Dievo teismo, bet ši kančia turi vertę ir prasmę. Nors žmogui Dievo baudimas ir teismas yra išgryninimas, negailestingas apnuoginimas - veiksmai, kuriais siekiama nubausti jį už nuodėmes ir nubausti jo kūną - nė vienas iš šių darbų nėra skirtas ar sunaikinti jo kūną. Griežtas žodžio apnuoginimas yra skirtas tik tam, kad atvestų tave į teisingą kelią. Jūs asmeniškai patyrėte tiek daug šio darbo ir, akivaizdu, tai nenuvedė jūsų blogu keliu! Visa tai skirta tam, kad tu savo gyvenimu išreikštum normalų žmogiškumą, ir visa tai tavo normaliam žmogiškumui yra pasiekiama. Kiekvienas Dievo darbo žingsnis pagrįstas tavo poreikiais, tavo silpnybėmis ir tavo tikruoju dvasiniu ūgiu, ir jokia nepakeliama našta nėra jums per prievartą užkraunama. Šiandien tau tai nėra aišku, ir jautiesi taip, tarsi Aš būčiau tau griežtas, ir tu visada tiki, kad priežastis, dėl kurios Aš kasdien tave baudžiu, teisiu ir priekaištauju, yra Mano neapykanta tau. Tačiau nors tai, ką gauni, yra baudimas ir teismas, iš tikrųjų tai yra meilė tau, ir tai yra pati didžiausia apsauga. Jei nesugebi suvokti gilesnės šio darbo prasmės, tau bus neįmanoma tęsti patyrimo. Tu turėtum rasti paguodą šiame išganyme. Neatsisakyk atsitokėti. Nuėjus taip toli, užkariavimo darbo prasmė tau turėtų būti aiški, ir daugiau nebeturėtum laikytis vienokių ar kitokių nuomonių apie jį!