Kai Dievas kalba iš Dvasios perspektyvos, Jo tonas nukreiptas į visą žmoniją. Kai Dievas kalba iš žmogaus perspektyvos, Jo tonas nukreiptas į visus, kurie seka Jo Dvasios vedimu. Kai Dievas kalba iš trečiojo asmens perspektyvos (tai žmonės vadina stebėtojo požiūriu), Jis tiesiogiai parodo žmonėms Savo žodžius, todėl jie jaučia, kad Jis yra komentatorius, ir jiems atrodo, jog iš Jo lūpų sklinda begalė dalykų, apie kuriuos žmonės nieko nežino ir kurių negali perprasti. Argi ne taip yra? Kai Dievas kalba iš Dvasios perspektyvos, visa žmonija nustemba. „Žmonių meilė Man labai menka, o jų tikėjimas Manimi – apgailėtinai menkas. Jei nenukreipčiau pagrindinio Savo žodžių smūgio į žmonių silpnybes, jie girtųsi ir perdėtų, kalbėtų iš aukšto ir kurtų išpūstas teorijas, tarsi būtų visažiniai ir viską išmanytų apie žemiškus reikalus.“ Šie žodžiai ne tik demaskuoja žmones tokius, kokie jie iš tikrųjų yra, ir atskleidžia, kokią vietą Dievas užima jų širdyse, bet ir apnuogina visą žmonijos gyvenimą. Kiekvienas žmogus mano esąs nepaprastas, tačiau net nežino, kad yra toks žodis kaip „Dievas“. Todėl drįsta kurti išpūstas teorijas. Tačiau šis „išpūstų teorijų kūrimas“ nėra „kalbėjimas“, kaip jis suvokiamas žmonių sampratose. Tai reiškia, kad žmones sugadino Šėtonas, todėl viskuo, ką jie daro, ir kiekvienu savo veiksmu jie maištauja prieš Dievą ir tiesiogiai Jam priešinasi. Jų veiksmų turinys kyla iš Šėtono, priešinasi Dievui ir yra skirtas nepriklausomybei pasiekti, o tai prieštarauja Dievo ketinimams. Štai kodėl Dievas sako, kad visi žmonės kuria išpūstas teorijas. Kodėl Dievas sako, kad pagrindinis Jo žodžių smūgis nukreiptas į žmonių silpnybes? Taip yra todėl, kad pagal Dievo ketinimus, jei Jis neapnuogintų giliai žmonių širdyse paslėptų dalykų, niekas nepasiduotų; taigi žmonės nesuprastų savęs ir neturėtų dievobaimingų širdžių. Kitaip tariant, jei žmonių ketinimai nebūtų apnuoginti, jie drįstų daryti bet ką – net pakilti ir prakeikti Dangų bei tiesiogiai plūsti Dievą. Tai yra žmonijos silpnybės. Todėl Dievas kalba taip: „Keliauju į visus visatos pasaulio kampelius, nepaliaujamai ieškodamas tų, kurie atitinka Mano ketinimus ir yra tinkami Man naudoti.“ Šis teiginys kartu su tuo, kas vėliau pasakoma apie oficialiai nuaidintį karalystės saliutą, aiškiai rodo, kad Dievo Dvasia vėl atlieka naują darbą žemėje; tiesiog žmonės negali to pamatyti savo kūniškomis akimis. Kadangi sakoma, kad Dvasia vėl atlieka naują darbą žemėje, visas visatos pasaulis vėl patiria didžiulius pokyčius: Dievo įsikūnijimo liudijimą pradeda priimti ne tik Dievo sūnūs ir Dievo žmonės – jis taip pat skirtingu mastu priimamas kiekvienoje religijoje bei denominacijoje, kiekvienoje visuomenės grupėje ir vietovėje. Tai didelis visatos pasaulio judėjimas dvasiniame pasaulyje. Jis stipriai sukrečia visą religinį pasaulį ir būtent tai iš dalies reiškia anksčiau minėtas „žemės drebėjimas“. Toliau angelai oficialiai pradeda savo darbą, o Izraelio žmonės grįžta į savo tėvynę, kad daugiau niekada nebeklaidžiotų, ir visi įtrauktieji pradeda priimti ganymą. Tuo tarpu egiptiečiai pradeda atsidurti už Mano išgelbėjimo ribų; tai yra, jie patiria Mano baudimą (tačiau jis dar oficialiai neprasidėjo). Taigi, kai pasaulis vienu metu patiria šiuos kelis didžius judėjimus, oficialiai nuaidi ir karalystės saliutas – tai žmonių vadinamas „metas, kai septyniskart sustiprinta Dvasia pradeda dirbti“. Kiekvieną kartą, kai Dievas atnaujina Savo darbą, šiais etapais (arba šiais pereinamaisiais laikotarpiais) niekas nepajėgia pajusti Šventosios Dvasios darbo. Todėl Dievo žodžiai „kai žmonės praranda viltį“ yra pagrįsti tikromis aplinkybėmis. Be to, per kiekvieną iš šių pereinamųjų etapų, kai žmonės praranda viltį, kai jaučia, kad ši srovė yra klaidinga, Dievas pradeda iš naujo ir imasi kito Savo darbo žingsnio. Šis panašumas matyti iš to, kaip Dievas nuo sukūrimo iki dabar atnaujina Savo darbą ir keičia Savo darbo metodus. Nors dauguma žmonių tam tikru mastu gali suvokti kurį nors šio darbo aspektą, galiausiai juos vis tiek nuplauna vandens srautas, nes jų dvasinis ūgis per mažas; jie nepajėgia tvirtai laikytis Dievo darbo žingsnių, todėl yra pašalinami. Tačiau taip Dievas ir apvalo žmones; tai yra Dievo teismas senosioms žmonijos sampratoms. Kuo tvirtesnis žmonių pagrindas, tuo stipresnės jų religinės sampratos apie Dievą, kurių jiems sunku atsisakyti; jie visada laikosi senų dalykų, jiems sunku priimti naują šviesą. Kita vertus, jei žmogus tvirtai laikosi, jis vis dėlto turi tam tikrą pagrindą, kuriuo galėtų remtis, tačiau daugumai žmonių vis dar sunku atsisakyti savo sampratų. Tai ypač pasakytina apie jų sampratas apie šiandienos įsikūnijusį Dievą, ir tai aiškiai matyti.

Šiandienos žodžiuose Dievas daug kalba apie regėjimus ir nėra reikalo to išsamiau aiškinti. Dievas pirmiausia kalba apie tai, kaip bažnyčios statymas sudaro pagrindą karalystės statymui. Tiksliau sakant, statant bažnyčią pagrindinis tikslas buvo įtikinti žmones ir širdimi, ir kalba, nors jie savo akimis nepažino Dievo kūniškame pavidale. Nors visi savo širdyse Juo tikėjo, jie Jo nepažino, nes tuo etapu tarp Jo ir žmogaus nebuvo aiškaus skirtumo. Karalystės amžiuje visi turi įsitikinti savo širdimis, kalba ir akimis. To pakanka parodyti, kad norint, jog visi įsitikintų savo širdimis, kalba ir akimis, jiems turi būti leista savo kūniškomis akimis pažinti Dievą, gyvenantį kūniškame pavidale, – ne per prievartą ir ne vien atsainiai tikint, bet Jį pažindami jie įsitikina ir širdimi, ir kalba. Todėl šis statymo etapas nėra skirtas kovai ar žudymui, bet tam, kad žmonija iš Dievo žodžių įgytų apšvietimą, galėtų siekti bei tyrinėti ir taip nesąmoningai pažintų įsikūnijusį Dievą. Dievui šis darbo etapas daug lengvesnis, nes jis leidžia viskam vykti savaime ir neprieštarauja žmonėms. Galiausiai jis natūraliai atves žmones prie Dievo pažinimo, todėl pernelyg nesijaudinkite ir nenuogąstaukite. Kai Dievas pasakė: „Dvasiniame pasaulyje vykstančios kovos padėtis tiesiogiai atskleidžiama tarp visų Mano žmonių“, Jis turėjo omenyje, kad žmonėms įžengus į teisingą kelią ir pradėjus pažinti Dievą, Šėtono gundymas pasireiškia ne tik pačiuose žmonėse, bet ir bažnyčioje. Tačiau tai kelias, kuriuo turi eiti kiekvienas, todėl niekam nereikia nerimauti. Šėtono gundymas pasireiškia keliomis formomis, pavyzdžiui, abejingu požiūriu į Dievo žodžius ir jų atsisakymu, taip pat neigiamų dalykų sakymu siekiant nuslopinti kitų žmonių pozityvumą; tačiau taip besielgiantis žmogus nepatrauks kitų į savo pusę. Tai sunku įžvelgti. Pagrindinė to priežastis yra tokia: toks žmogus vis dar gali iniciatyviai dalyvauti susirinkimuose, tačiau regėjimai jam neaiškūs. Jei bažnyčia jo nesisaugo, dėl jo negatyvumo visa bažnyčia gali vangiai atsiliepti Dievui ir todėl nekreipti dėmesio į Dievo žodžius. Tai reikštų pasiduoti Šėtono gundymui. Toks žmogus tiesiogiai nesipriešina Dievui, tačiau kadangi nepajėgia suvokti Dievo žodžių ir nepažįsta Dievo, jis skundžiasi, o jo širdyje kyla nuoskaudos. Jis sako, kad Dievas jį apleido, todėl nepajėgia gauti apšvietimo ir nušvitimo. Jis nori išeiti, tačiau šiek tiek bijo ir sako, kad Dievo darbas kyla ne iš Dievo, o, jo nuomone, yra piktųjų dvasių darbas.

Kodėl Dievas taip dažnai mini Petrą? Ir kodėl Jis sako, kad net Jobas nė iš tolo negalėjo jam prilygti? Taip sakydamas Jis ne tik atkreipia žmonių dėmesį į Petro darbus, bet ir skatina juos atmesti visus savo širdyse turimus pavyzdžius – netgi Jobo, turėjusio didžiausią tikėjimą, pavyzdys čia netinka. Tik taip galima pasiekti geresnį rezultatą, kai žmonės pajėgia visko atsisakyti, stengdamiesi sekti Petro pavyzdžiu ir taip giliau pažinti Dievą. Dievas parodo žmonėms praktikos kelią, kuriuo Petras ėjo pažindamas Dievą, ir tai daroma siekiant suteikti žmonėms atskaitos tašką. Tada Dievas numato vieną iš būdų, kuriais Šėtonas gundys žmones, sakydamas: „Tačiau jei abejingai elgiesi su Mano žodžiais, tu neabejotinai Man priešiniesi. Tai faktas.“ Šiais žodžiais Dievas išpranašauja klastas, kurias Šėtonas mėgins pasitelkti, ir perspėja žmones, kad jie to saugotųsi. Neįmanoma, kad visi būtų abejingi Dievo žodžiams, tačiau kai kuriuos žmones šis gundymas vis dėlto paims į nelaisvę. Todėl pabaigoje Dievas pabrėžtinai pakartoja: „Jei nepažįstate Mano žodžių, jų nepriimate ir neįgyvendinate praktikoje, neišvengiamai tapsite Mano baudimo objektais! Jūs tikrai tapsite Šėtono aukomis!“ Tai Dievo patarimas žmogui – tačiau galiausiai, kaip Dievas išpranašavo, dalis žmonių tikrai taps Šėtono aukomis.