Šiandien jau nebe Malonės amžius ir nebe gailestingumo amžius, o Karalystės amžius, kai atskleidžiami Dievo žmonės ir Dievas veikia tiesiogiai per dieviškumą. Taigi šiame Dievo žodžių skyriuje Dievas veda visus, kurie suvokia Jo žodžius, į dvasinį pasaulį. Pirmoje pastraipoje Jis iš anksto tam pasirengia, o jei žmogus pažįsta Dievo žodžius, jis seks pėdsakais iki pat galo ir tiesiogiai suvoks, ką Dievas ketina pasiekti Savo žmonėse. Anksčiau žmonės buvo išmėginami vadinant juos „tarnais“, o šiandien, jiems patyrus išmėginimą, oficialiai prasideda jų mokymas. Be to, remdamiesi ankstesniais žodžiais, žmonės privalo geriau pažinti Dievo darbą ir į žodžius ir asmenį, taip pat į Dvasią ir asmenį žvelgti kaip į vieną nedalomą visumą – vienas lūpas, vieną širdį, vieną veiksmą ir vieną šaltinį. Tai aukščiausias reikalavimas, kurį Dievas nuo sukūrimo iškėlė žmogui. Iš to matyti, kad Dievas ketina dalį Savo pastangų skirti Savo žmonėms, ketina parodyti juose tam tikrus ženklus ir stebuklus ir, dar svarbiau, pasiekti, kad visi žmonės paklustų visam Dievo darbui ir visiems Jo žodžiams. Viena vertus, Pats Dievas palaiko Savo liudijimą, kita vertus, Jis iškėlė reikalavimus Savo žmonėms ir tiesiogiai paskelbė Dievo administracinius įsakymus visiems žmonėms: Taigi, kadangi esate vadinami Mano žmonėmis, viskas nebėra taip, kaip anksčiau; privalote paklusti Mano Dvasios ištaroms ir į jas įsiklausyti bei tiksliai sekti Mano darbą; jums nevalia atskirti Mano Dvasios nuo Mano kūno, nes Mes iš esmės esame viena visuma ir iš prigimties nedalomi. Kad žmonės neapleistų įsikūnijusio Dievo, čia dar kartą pabrėžiami žodžiai „nes Mes iš esmės esame viena visuma ir iš prigimties nedalomi“; kadangi toks aplaidumas yra žmogaus trūkumas, tai dar kartą įtraukiama į Dievo administracinius įsakymus. Toliau Dievas, nieko neslėpdamas, praneša žmonėms apie Dievo administracinių įsakymų pažeidimo pasekmes, sakydamas: „Jie patirs nuostolį ir galės tik gerti iš savo karčios taurės.“ Dėl savo silpnumo žmogus, išgirdęs šiuos žodžius, neišvengiamai širdyje tampa atsargesnis Dievo atžvilgiu, nes „karčios taurės“ pakanka, kad žmonės kurį laiką susimąstytų. Žmonės įvairiai aiškina šią „karčią taurę“, apie kurią kalba Dievas: būti teisiamiems žodžiais ar išvarytiems iš karalystės, būti kuriam laikui atskirtiems, turėti Šėtono sugadintą ir piktųjų dvasių apsėstą kūną, būti Dievo Dvasios apleistiems arba kad jų kūnas būtų sunaikintas ir patektų į Hadą. Žmonių mąstymas apsiriboja tokiais aiškinimais, todėl ir savo vaizduotėje jie nepajėgia išeiti už jų ribų. Tačiau Dievo mintys skiriasi nuo žmogaus minčių; kitaip tariant, „karti taurė“ reiškia ne kurį nors iš pirmiau minėtų dalykų, o tai, kiek žmonės pažįsta Dievą, patyrę Dievo genėjimą. Aiškiau tariant, kai kas nors savavališkai atskiria Dievo Dvasią nuo Jo žodžių, Jo žodžius nuo asmens arba Dvasią nuo kūno, kuriuo Jis apsivelka, šis žmogus ne tik nepajėgia pažinti Dievą Jo žodžiuose, bet ir ima šiek tiek įtariai žiūrėti į Dievą ir nuo tada kiekviename žingsnyje yra apakintas. Nėra taip, kaip žmonės įsivaizduoja, kad jie yra tiesiogiai atkirsti; jie palaipsniui patenka į Dievo baudimą – kitaip tariant, jie grimzta į didžiąsias nelaimes ir niekas negali būti su jais suderinamas, tarsi juos būtų apsėdusios piktosios dvasios ir tarsi jie būtų begalvės musės, kurios, kur tik skrenda, vis į ką nors atsitrenkia. Nepaisant to, jie vis tiek nepajėgia išeiti. Jiems širdyje neapsakomai sunku, tarsi ten būtų neišsakoma kančia, tačiau jie negali praverti lūpų ir visą dieną praleidžia tarsi transe, negalėdami pajusti Dievo. Tokiomis aplinkybėmis Dievo administraciniai įsakymai jiems kelia grėsmę, todėl jie nedrįsta palikti „bažnyčios“, nors niekuo nesimėgauja – tai vadinama „vidiniu ir išoriniu puolimu“ ir žmonėms tai siaubingai sunku ištverti. Tai, kas čia pasakyta, skiriasi nuo žmonių sampratų; taip yra todėl, kad tokiomis aplinkybėmis jie vis dar žino, jog reikia ieškoti Dievo, ir tai vyksta, kai Dievas atsuka jiems nugarą, o dar svarbiau – kaip ir netikintieji, jie visiškai nepajėgia pajusti Dievo. Dievas tokių žmonių tiesiogiai neišgelbėja; kai jų karčioji taurė ištuštėja, ateina jų paskutinė diena. Tačiau šiuo metu jie vis dar ieško Dievo ketinimų, norėdami ir toliau mėgautis, tačiau šįkart viskas kitaip nei anksčiau, nebent susiklostytų ypatingos aplinkybės.

Po to Dievas dar kartą visiems žmonėms paaiškina teigiamą pusę ir taip jie vėl įgyja gyvenimą, nes anksčiau Dievas sakė, kad tarnai visai neturi gyvenimo, o šiandien Dievas staiga prabyla apie „juose esantį gyvenimą“. Tik kalbant apie gyvenimą žmonės sužino, kad juose vis dar gali būti Dievo gyvenimas. Taip jų meilė Dievui keliais laipsniais sustiprėja ir jie geriau pažįsta Dievo mielaširdystę bei gailestingumą. Taigi perskaitę šiuos žodžius visi žmonės atgailauja dėl savo ankstesnių klaidų ir slapta lieja atgailos ašaras. Dauguma žmonių taip pat tyliai apsisprendžia, kad turi įtikti Dievui. Kartais Dievo žodžiai perveria pačias žmonių širdžių gelmes, todėl žmonėms sunku juos priimti ir išlikti ramiems. Kartais Dievo žodžiai būna nuoširdūs ir rimti ir sušildo žmonių širdis taip, kad juos perskaitę žmonės jaučiasi taip, kaip daugelį metų pasiklydęs ėriukas vėl pamatęs savo motiną. Jų akys prisipildo ašarų, juos užplūsta jausmai ir jie nekantrauja pulti į Dievo glėbį kūkčiodami ir išliedami neapsakomą skausmą, daugelį metų glūdėjusį jų širdyse, kad parodytų savo ištikimybę Dievui. Dėl kelis mėnesius trukusio išmėginimo jie, lyg daugelį metų prie lovos prikaustyti ligoniai, tapo šiek tiek per jautrūs, tarsi jų nervai būtų ką tik sudirginti. Kad jie tvirtai tikėtų Dievo žodžiais, Dievas daug kartų pabrėžia šiuos žodžius: „Kad kitas Mano darbo žingsnis galėtų vykti sklandžiai ir be kliūčių, pasitelkiu grūdinimą žodžiais, kad išmėginčiau visus esančius Mano namuose.“ Čia Dievas sako „kad išmėginčiau visus esančius Mano namuose“; atidžiai skaitant paaiškėja, kad žmonės, veikdami kaip tarnai, vis dar yra Dievo namuose. Be to, šie žodžiai dar labiau pabrėžia pavadinimo „Dievo žmonės“ tikrumą ir suteikia žmonių širdims šiokį tokį palengvėjimą. Tad kodėl Dievas nuolat atkreipia dėmesį į daugybę žmonių apraiškų po to, kai jie perskaitė Dievo žodžius, arba kai pavadinimas „Dievo žmonės“ dar nėra atskleistas? Ar tik tam, kad parodytų, jog Dievas stebi žmogaus širdies gelmes? Tai tik dalis priežasties, ir čia ji tik antraeilės svarbos. Dievas tai daro tam, kad visi žmonės būtų visiškai įsitikinę, kad kiekvienas žmogus iš Dievo žodžių pažintų savo paties nepakankamumą ir savo ankstesnius gyvenimo trūkumus; ir, dar svarbiau, kad būtų padėtas pagrindas kitam darbo žingsniui. Žmonės gali stengtis pažinti Dievą ir siekti sekti Dievo pavyzdžiu tik remdamiesi savęs pažinimo pagrindu. Dėl šių žodžių žmonės iš negatyvių ir pasyvių tampa pozityviais ir iniciatyviais ir tai leidžia antrajai Dievo darbo daliai įsišaknyti. Galima sakyti, kad, turint šį darbo žingsnį kaip pagrindą, antroji Dievo darbo dalis tampa paprastu dalyku, reikalaujančiu tik menkiausių pastangų. Taigi, kai žmonės atsikrato širdyse glūdinčio nepasitenkinimo ir tampa pozityviais bei iniciatyviais, Dievas pasinaudoja šia proga ir iškelia Savo žmonėms kitus reikalavimus: „Mano žodžiai skelbiami ir išreiškiami bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje, todėl ir jūs privalote visada pažinti save Mano akivaizdoje. Juk šiandiena skiriasi nuo to, kas buvo anksčiau, ir jau nebegalima ko nors pasiekti vien todėl, kad tu to nori. Vietoj to, vadovaudamiesi Mano žodžiais, privalote gebėti sutramdyti savo kūną; privalote remtis Mano žodžiais ir jums nevalia elgtis neapgalvotai.“ Čia Dievas pirmiausia pabrėžia „Mano žodžiai“; ir anksčiau Jis daugybę kartų minėjo „Mano žodžiai“, todėl kiekvienas žmogus neišvengiamai turi skirti tam šiek tiek dėmesio. Taip nurodoma kito Dievo darbo žingsnio esmė: visi žmonės turi nukreipti savo dėmesį į Dievo žodžius ir negali turėti jokių kitų meilės objektų. Visi žmonės turėtų branginti visus iš Dievo lūpų ištartus žodžius ir negali su jais elgtis atmestinai. Taip baigsis ankstesnė situacija bažnyčioje, kai vienas žmogus skaitydavo Dievo žodžius, o daugybė žmonių sakydavo „amen“ ir būdavo paklusnūs. Tuo metu žmonės nepažino Dievo žodžių ir laikė juos ginklu, kuriuo galėtų apsiginti. Kad tai pakeistų, Dievas žemėje kelia žmogui naujus, aukštesnius reikalavimus. Kad žmonės, pamatę aukštus Dievo standartus ir griežtus reikalavimus, netaptų negatyviais ir pasyviais, Dievas daug kartų juos padrąsina sakydamas: „Kadangi viskas susiklostė taip, kaip yra šiandien, jums nereikia pernelyg sielvartauti ir apgailestauti dėl savo praeities darbų ir veiksmų. Mano didžiadvasiškumas beribis kaip jūros ir dangus – argi Aš nežinau, ką žmogus sugeba ir kiek jis Mane pažįsta, taip gerai kaip Savo penkis pirštus?“ Šie rimti ir nuoširdūs žodžiai staiga atveria žmonių protus ir tuoj pat iš nusivylimo atveda juos prie meilės Dievui, prie pozityvumo ir iniciatyvumo, nes Dievas kalba pasinaudodamas žmonių širdyse glūdinčia silpnybe. Beveik patys to nesuvokdami, žmonės pajunta, kad jų ankstesni veiksmai nuvylė Dievą, ir jie vėl ir vėl reiškia gailestį. Taigi Dievas šiuos žodžius atskleidžia ypač natūraliai ir normaliai, kad žmonės nejaustų, kad Dievo žodžiai yra sustingę ir nuobodūs, bet jaustų, kad jie ir griežti, ir švelnūs, ir gyvybingi, ir gyvi.

Nuo sukūrimo iki šiandienos Dievas iš dvasinio pasaulio tyliai viską sutvarkė žmogui ir niekada žmogui neapibūdino tiesos apie dvasinį pasaulį. Tačiau šiandien Dievas staiga apžvelgia jame vykstantį mūšį ir tai natūraliai verčia žmones sukti galvas, sustiprina jų suvokimą, koks gilus ir nesuvokiamas yra Dievas, ir jiems tampa dar sunkiau rasti Dievo žodžių ištakas. Galima sakyti, kad dvasinio pasaulio kovos būklė atveda visus žmones į dvasią. Tai pirmoji būtina būsimo darbo dalis ir užuomina, leidžianti žmonėms įeiti į dvasinį pasaulį. Iš to matyti, kad kitame Dievo darbo žingsnyje dėmesys daugiausia bus nukreiptas į dvasią, o pagrindinis to tikslas – suteikti visiems žmonėms daugiau žinių apie nuostabius Dievo Dvasios darbus kūne ir taip leisti visiems, kurie yra ištikimi Dievui, geriau pažinti Šėtono kvailumą ir prigimtį. Nors jie gimė ne dvasiniame pasaulyje, jie jaučiasi tarsi išvydę Šėtoną, ir jiems tai pajutus Dievas tuoj pat pereina prie kito kalbėjimo būdo; o žmonėms įgijus tokią mąstyseną, Dievas klausia: „Kodėl Aš jus taip skubiai mokau? Kodėl pasakoju jums dvasinio pasaulio faktus? Kodėl nuolat jums primenu ir jus raginu?“ Ir taip toliau – visa virtinė klausimų, kurie žmonių protuose sukelia daugybę klausimų: kodėl Dievas kalba tokiu tonu? Kodėl Jis kalba apie dvasinio pasaulio reikalus, o ne apie Savo reikalavimus žmonėms tuo metu, kai buvo statoma bažnyčia? Kodėl Dievas nepakerta žmonių sampratų atskleisdamas slėpinius? Šiek tiek labiau susimąstę, žmonės įgyja šiek tiek žinių apie Dievo darbo žingsnius, todėl ateityje susidūrę su gundymais juose kyla tikra neapykanta Šėtonui. Ir net ateityje susidūrę su išmėginimais, jie vis dar pajėgia pažinti Dievą ir dar giliau bjaurėtis Šėtonu, todėl prakeikia Šėtoną.

Pabaigoje Dievo ketinimas visiškai atskleidžiamas žmogui: „leisdami kiekvienam Mano žodžiui įsišaknyti, pražysti ir duoti vaisių jūsų dvasiose, o dar svarbiau – subrandinti daugiau vaisių. Taip yra todėl, kad prašau ne ryškių, vešlių žiedų, o gausių vaisių, kurie negenda.“ Iš visų reikalavimų, kuriuos Dievas ne kartą kėlė Savo žmonėms, šis yra išsamiausias, jis yra pagrindinis ir aiškiai išdėstytas. Aš perėjau nuo darbo normaliame žmogiškume prie darbo visiškame dieviškume; todėl anksčiau prie Savo paprastai ir tiesiai išsakytų žodžių Man nereikėjo pridėti jokių papildomų paaiškinimų ir dauguma žmonių pajėgė suprasti Mano žodžių prasmę. Todėl anuomet tereikėjo, kad žmonės pažintų Mano žodžius ir gebėtų kalbėti apie tikrovę. Tačiau šis žingsnis labai skiriasi. Mano dieviškumas visiškai perėmė valdžią ir nepaliko vietos žmogiškumui veikti. Taigi, jei Mano žmonės nori suprasti tikrąją Mano žodžių prasmę, jiems kyla didžiausi sunkumai. Tik per Mano ištaras jie gali įgyti apšvietimą ir nušvitimą, o jei ne tokiu būdu, niekas neturėtų net svajoti apie tai, kad galės suvokti Mano žodžių tikslą. Kai visi žmonės, priėmę Mano ištaras, geriau Mane pažins, tai bus laikas, kai Mano žmonės išreikš Mane savo gyvenimu, tai bus laikas, kai Mano darbas kūne bus užbaigtas, ir tai bus laikas, kai Mano dieviškumas bus visiškai išreikštas gyvenimu kūniškame pavidale. Šią akimirką visi žmonės pradeda Mane pažinti kūniškame pavidale ir iš tikrųjų gali ištarti tokius žodžius kaip „Dievas apsireiškia kūniškame pavidale“; tai ir vadinama „vaisiumi“. Tai dar vienas įrodymas, kad Dievas pavargo nuo bažnyčios statymo – tai yra, „nors šiltnamio gėlių, kaip ir žvaigždžių, yra nesuskaičiuojama daugybė ir jos pritraukia visą jomis besigėrinčią minią, nuvytusios jos tampa tokios pat apdriskusios kaip Šėtono kėslai, ir niekas jomis nebesidomi.“ Nors Dievas taip pat Pats dirbo statant bažnyčią, kadangi Jis yra Dievas, kuris visada yra naujas ir niekada – senas, Jis nejaučia nostalgijos tam, kas priklauso praeičiai. Kad žmonės nebesigręžiotų į praeitį, Jis pasitelkė žodžius „tokios pat apdriskusios kaip Šėtono kėslai“, kurie rodo, kad Dievas nesilaiko nurodymų. Kai kurie žmonės gali klaidingai suprasti Dievo ketinimą ir paklausti: kodėl, jei tai Paties Dievo atliktas darbas, Jis pasakė „gėlėms nuvytus, niekas jomis nebesidomi“? Šie žodžiai suteikia žmonėms apreiškimą. Svarbiausia tai, kad jie suteikia visiems žmonėms naują ir teisingą atspirties tašką; tik tada jie galės įgyvendinti Dievo ketinimą. Galiausiai tai paskatins visus Dievo žmones šlovinti Dievą iš širdies – nuoširdžiai ir be jokios prievartos. Tai yra Dievo 6 000 metų valdymo plano esmė. Kitaip tariant, tai šio 6 000 metų valdymo plano kristalizacija – leisti visiems žmonėms pažinti Dievo įsikūnijimo svarbą, leisti jiems praktiškai pažinti kūnu tapusį Dievą, tai yra Dievo darbus kūniškame pavidale, kad jie išsižadėtų neaiškaus dievo ir pažintų šiandienos, vakardienos ir, negana to, rytojaus Dievą, kuris iš tiesų ir tikrai egzistuoja nuo amžių per amžius. Tik tada Dievas įeis į poilsį!