Žiūrint plika akimi žmogui atrodo, kad šiuo laikotarpiu Dievo ištaros nesikeičia, nes žmonės nesugeba suvokti dėsnių, pagal kuriuos Dievas kalba, ir nesupranta Jo žodžių konteksto. Perskaitę Dievo žodžius, žmonės netiki, kad šiuose žodžiuose yra kokių nors naujų slėpinių; todėl jie nesugeba gyventi nepaprastai gyvybingai, o gyvena sustingusį ir negyvą gyvenimą. Tačiau Dievo ištarose matome gilesnį prasmės lygmenį, kurio žmogus nesuvokia ir nepasiekia. Šiandien galimybė skaityti tokius Dievo žodžius žmogui yra didžiausias iš visų palaiminimų. Jei niekas neskaitytų šių žodžių, žmogus amžinai liktų išpuikęs, teisuoliškas, nepažįstantis savęs ir nesuvokiantis, kiek daug trūkumų turi. Perskaitę gilius, nesuvokiamus Dievo žodžius, žmonės slapta jais žavisi, o jų širdyse glūdi tikras įsitikinimas, nesuteptas melu; jų širdys tampa tikros, o ne suklastotos. Būtent tai iš tikrųjų vyksta žmonių širdyse. Kiekvienas savo širdyje turi savo istoriją. Tarsi jie sakytų sau: „Greičiausiai tai pasakė Pats Dievas, juk jei ne Dievas, kas dar galėtų ištarti tokius žodžius? Kodėl aš negaliu jų pasakyti? Kodėl nesugebu atlikti tokio darbo? Atrodo, kad įsikūnijęs Dievas, apie kurį kalba Dievas, iš tiesų yra tikras ir yra Pats Dievas! Negaliu ir toliau puoselėti abejonių savo širdyje. Antraip gali būti, kad, kai pasieks Dievo ranka, gailėtis bus per vėlu! …“ Būtent taip dauguma žmonių galvoja savo širdyse. Galima pagrįstai sakyti, kad nuo tada, kai Dievas pradėjo kalbėti, iki šiandienos visi žmonės būtų atkritę be Dievo žodžių palaikymo. Kodėl sakoma, kad visą darbą atlieka Pats Dievas, o ne žmogus? Jei Dievas žodžiais nepalaikytų bažnyčios gyvenimo, visi išnyktų be pėdsakų. Ar tai nėra didžioji Dievo galia? Ar tai tikrai žmogaus iškalba? Ar tai išskirtinis žmogaus talentas? Tikrai ne! Be išnarstymo niekas nežinotų, koks kraujas teka jų gyslomis, jie nesuvoktų, kiek turi širdžių ar kiek smegenų, ir visi manytų pažįstantys Dievą. Ar jie nežino, kad jų pažinime vis dar slypi pasipriešinimas? Nenuostabu, kad Dievas sako: „Kiekvienas žmogus turėtų priimti tai, kad jį nagrinėja Mano Dvasia, turėtų atidžiai tikrinti kiekvieną savo žodį ir veiksmą ir juo labiau turėtų stebėti Mano nuostabius darbus.“ Iš to matyti, kad Dievo žodžiai nėra betiksliai ir nepagrįsti. Dievas niekada su nė vienu žmogumi nesielgė neteisingai; net Jobo, nepaisant viso jo tikėjimo, nebuvo pasigailėta – jis taip pat buvo išnarstytas ir iš gėdos neturėjo kur pasislėpti. Jau nekalbant apie šių dienų žmones. Todėl Dievas tuoj pat klausia: „Kaip jaučiatės karalystei ateinant į žemę?“ Dievo klausimas nėra pagrindinis, tačiau jis suglumina žmones: „Ką mes jaučiame? Vis dar nežinome, kada ateis karalystė, tad kaip galėtume kalbėti apie jausmus? Be to, mes neturime nė menkiausio supratimo. Jei turėčiau ką nors jausti, tai būtų nuostaba ir niekas daugiau.“ Iš tikrųjų šis klausimas nėra Dievo žodžių tikslas. Esmė yra ši: „Kai Mano sūnūs ir žmonės plūsta prie Mano sosto, Aš oficialiai pradedu teismą priešais didįjį baltąjį sostą.“ Šis vienas sakinys apibendrina viso dvasinio pasaulio vyksmą. Niekas nežino, ką Dievas nori daryti dvasiniame pasaulyje šiuo metu, ir tik Dievui ištarus šiuos žodžius žmonės šiek tiek prabunda. Kadangi Dievo darbe yra skirtingų žingsnių, Dievo darbas visatoje taip pat skiriasi. Šiuo metu Dievas pirmiausia išgelbėja Dievo sūnus ir žmones, kitaip tariant, Dievo sūnūs ir žmonės, ganomi angelų, pradeda priimti apgenėjimą ir palaužimą, jie oficialiai pradeda sklaidyti savo mintis ir sampratas bei atsikratyti bet kokio šio pasaulio pėdsako; kitaip tariant, oficialiai prasideda Dievo minėtas „teismas priešais didįjį baltąjį sostą“. Kadangi tai yra Dievo teismas, Dievas turi prabilti Savo balsu, ir, nors turinys skiriasi, tikslas visada tas pats. Šiandien, sprendžiant iš tono, kuriuo kalba Dievas, atrodo, kad Jo žodžiai skirti tam tikrai žmonių grupei. Iš tikrųjų šie žodžiai pirmiausia skirti visos žmonijos prigimčiai. Jie sminga tiesiai į žmogaus stuburo smegenis, netausoja žmogaus jausmų ir atskleidžia visą jo turinį, nieko nepalikdami nuošalyje ir nieko nepraleisdami. Nuo šiandien Dievas oficialiai atskleidžia tikrąjį žmogaus veidą ir taip „skleidžia Savo Dvasios balsą visai visatai“. Galiausiai pasiekiamas toks poveikis: „Savo žodžiais švariai nuplausiu kiekvieną žmogų ir daiktą tarp dangų ir žemės, ir visko, kas yra, kad žemė nebebūtų nešvari ir palaida, o būtų šventa karalystė.“ Šie žodžiai atskleidžia karalystės perspektyvas ir visa tai yra Kristaus karalystė, kaip Dievas pasakė: „Visa yra geri vaisiai, visi yra darbštūs ūkininkai.“ Žinoma, tai įvyks visatoje ir neapsiribos vien Kinija.

Tik kai Dievas pradeda kalbėti ir veikti, žmonės savo sampratose įgyja šiek tiek pažinimo apie Jį. Iš pradžių šis pažinimas egzistuoja tik jų sampratose, tačiau laikui bėgant žmonių mintys darosi vis bergždesnės ir vis mažiau naudingos; todėl jie ima tikėti viskuo, ką sako Dievas, ir taip jie „savo sąmonėje sukuria vietą veikiančiam Dievui“. Tik savo sąmonėje žmonės turi vietą veikiančiam Dievui. Tačiau tikrovėje jie nepažįsta Dievo ir kalba vien tuščius žodžius. Vis dėlto, palyginti su praeitimi, jie padarė didelę pažangą, nors jų pažinimui vis dar labai toli iki Paties veikiančio Dievo pažinimo. Kodėl Dievas visada sako: „Kasdien vaikštau tarp nepaliaujamai plūstančių žmonių ir kasdien veikiu kiekviename žmoguje“? Kuo daugiau Dievas sako tokių dalykų, tuo labiau žmonės gali juos palyginti su šiandienos Paties veikiančio Dievo veiksmais ir taip geriau pažinti veikiantį Dievą tikrovėje. Kadangi Dievo žodžiai sakomi iš įsikūnijusio Dievo perspektyvos ir ištariami žmonių kalba, žmonės gali suvokti Dievo žodžius, lygindami juos su „materialiais dalykais“, ir taip pasiekiamas didesnis poveikis. Be to, Dievas vis kalba apie „Savo“ atvaizdą žmonių širdyse ir „Save“ tikrovėje, todėl žmonės labiau nori pašalinti Dievo atvaizdą iš savo širdžių ir taip nori pažinti Patį veikiantį Dievą ir su Juo bendrauti. Tokia yra Dievo žodžių išmintis. Kuo daugiau Dievas sako tokių dalykų, tuo daugiau naudos tai teikia žmonėms pažįstant Dievą, todėl Dievas sako: „Jei Aš neįsikūnyčiau, žmogus niekada Manęs nepažintų, o net jei ir pažintų, argi toks pažinimas vis tiek nebūtų samprata?“ Iš tiesų, jei žmonėms reikėtų pažinti Dievą pagal savo sampratas, jiems tai nebūtų sunku; priešingai, jie jaustųsi atsipalaidavę ir laimingi ir tokiu atveju Dievas žmonių širdyse amžinai liktų neaiškus ir netikroviškas, o tai įrodytų, kad visoje visatoje karaliauja Šėtonas, o ne Dievas; taigi Dievo žodžiai „Aš susigrąžinau Savo galią“ amžinai liktų tušti.

Kai dieviškumas pradeda veikti tiesiogiai, tai taip pat yra laikas, kai karalystė oficialiai nusileidžia į žmonių pasaulį. Tačiau čia sakoma, kad karalystė nusileidžia tarp žmonių, o ne kad karalystė įgauna pavidalą tarp žmonių, todėl šiandien kalbama apie karalystės kūrimą, o ne apie būseną, kai ji įgauna pavidalą. Kodėl Dievas visada sako: „Viskas nutyla“? Ar gali būti, kad viskas sustoja ir nejuda? Ar gali būti, kad didžiuliai kalnai iš tiesų nutyla? Tad kodėl žmonės to nejaučia? Ar gali būti, kad Dievo žodis klaidingas? O gal Dievas perdeda? Kadangi visa, ką daro Dievas, vykdoma tam tikroje aplinkoje, niekas to nesuvokia ir negali to pamatyti savo akimis, o žmonės tegali klausytis, kaip Dievas kalba. Dėl didingumo, su kuriuo Dievas veikia, kai Dievas ateina, atrodo, tarsi danguje ir žemėje būtų įvykęs milžiniškas pokytis; o Dievui atrodo, kad visi stebi šią akimirką. Šiandien tai dar nėra įvykę. Žmonės tik šiek tiek suprato dalį pažodinės Dievo žodžių prasmės. Tikroji prasmė laukia, kol jie atsikratys savo sampratų; tik tada jie suvoks, ką įsikūnijęs Dievas šiandien daro žemėje ir danguje. Dievo žmonėse Kinijoje yra ne tik milžiniško ugniaspalvio slibino nuodų. Juose taip pat gausiau ir aiškiau atsiskleidžia milžiniško ugniaspalvio slibino prigimtis. Tačiau Dievas apie tai nekalba tiesiogiai, tik šiek tiek užsimena apie milžiniško ugniaspalvio slibino nuodus. Taip tiesiogiai neatskleisti žmogaus randų yra naudingiau jo pažangai. Milžiniško ugniaspalvio slibino atžalos nemėgsta, kai kitų akivaizdoje juos vadina milžiniško ugniaspalvio slibino palikuonimis. Atrodo, tarsi žodžiai „milžiniškas ugniaspalvis slibinas“ užtrauktų jiems gėdą; nė vienas iš jų nenori tarti šių žodžių, todėl Dievas tik sako: „Šis Mano darbo etapas pirmiausia sutelktas į jus ir tai yra vienas Mano įsikūnijimo Kinijoje svarbos aspektų.“ Tiksliau tariant, Dievas pirmiausia atėjo užkariauti būdingiausius milžiniško ugniaspalvio slibino atžalų atstovus, ir tokia yra Dievo įsikūnijimo Kinijoje svarba.

„Kai Aš Pats ateinu tarp žmonių, angelai tuo pat metu pradeda ganymo darbą.“ Iš tikrųjų nereikėtų pažodžiui suprasti, kad Dievo Dvasia į žmonių pasaulį ateina tik tada, kai angelai pradeda savo darbą tarp nesuskaičiuojamos daugybės Dievo išrinktųjų žmonių. Priešingai, šie du darbai –dieviškumo darbas ir angelų ganymas – atliekami vienu metu. Toliau Dievas šiek tiek kalba apie angelų ganymą. Kai Jis sako, kad „visi sūnūs ir žmonės ne tik patiria išmėginimus ir yra ganomi, bet ir gali savo akimis išvysti įvairiausių regėjimų pasirodymą“, žodis „regėjimai“ daugumos žmonių vaizduotėje sukelia gausybę vaizdinių. Regėjimai reiškia antgamtinius įvykius žmonių vaizduotėje. Tačiau darbo turinys tebėra Paties veikiančio Dievo pažinimas. Regėjimai yra angelų darbo priemonė. Jie gali sukelti žmonėms tam tikrus jausmus ar sapnus, leisdami jiems suvokti angelų egzistavimą. Tačiau angelai žmogui lieka nematomi. Darbo tarp Dievo sūnų ir žmonių metodas yra tiesiogiai suteikti jiems apreiškimus ir nušvitimą, prie to prisideda jų genėjimas ir palaužimas. Pamokslai sakomi retai. Žinoma, bendrystė tarp žmonių yra išimtis. Tai vyksta šalyse už Kinijos ribų. Dievo žodžių turinys atskleidžia visos žmonijos gyvenimo aplinkybes; žinoma, tai pirmiausia nukreipta į milžiniško ugniaspalvio slibino atžalas. Iš įvairių visos žmonijos būsenų Dievas atrenka tipiškas būsenas kaip pavyzdžius, ir taip visiškai apnuogina žmones. Žmonės nejaučia gėdos arba neturi laiko pasislėpti nuo šios šviesos skleidžiamo nušvitimo ir leidžiasi jo veikiami. Daugybė žmogaus elgsenos būdų – tai gausybė vaizdų. Dievas vaizduoja visą žmogaus bjaurumą nuo seniausių laikų iki šiandienos ir nuo šiandien iki rytojaus: vieni verkia tamsoje, regis, sielvartaudami dėl prarasto regėjimo; kiti juokiasi; vienus blaško didžiulės bangos; kiti eina vingiuojančiais kalnų keliais; kiti klaidžioja beribėje dykynėje, virpėdami iš baimės tarsi paukštis, išgąsdintas vien lanko templės skambtelėjimo, labai bijodami, kad juos suės laukiniai kalnų žvėrys. Dievo rankose šios įvairios bjaurastys tampa ryškiais, tikroviškais paveikslais, į daugumą kurių pernelyg baisu žiūrėti, arba kurių pakanka, kad žmonėms nuo jų plaukai stojasi piestu ir jie pasimeta. Dievo akyse visa, kas pasireiškia žmoguje, yra vien bjaurumas, ir nors tai gali sukelti užuojautą, tai vis tiek yra bjaurumas. Žmogus skiriasi nuo Dievo tuo, kad žmogaus silpnybė yra jo polinkis rodyti geranoriškumą kitiems. Tačiau Dievas žmogui visada buvo toks pat, vadinasi, Jo požiūris visada buvo toks pat. Jis ne visada toks malonus, kaip žmonės įsivaizduoja, tarsi patyrusi motina, kurios mintyse visada pirmiausia yra jos vaikai. Iš tikrųjų, jei Dievas nenorėtų taikyti daugybės metodų milžiniškam ugniaspalviam slibinui užkariauti, Jis jokiu būdu neužgniaužtų Savo pykčio, leisdamas Save suvaržyti žmogaus apribojimų. Pagal Dievo būdą visa, ką žmonės daro ir sako, sukelia Dievo pyktį, ir jie turėtų būti baudžiami. Dievo akyse nė vienas iš jų neatitinka reikalavimų ir jie visi yra tie, kuriuos Dievas turi parblokšti. Dėl Dievo darbo Kinijoje principų ir milžiniško ugniaspalvio slibino prigimties, prie ko prisideda ir tai, kad Kinija yra milžiniško ugniaspalvio slibino šalis bei žemė, kurioje gyvena įsikūnijęs Dievas, Dievas turi užgniaužti Savo pyktį ir užkariauti visas milžiniško ugniaspalvio slibino atžalas. Tačiau Jis visada nekęs milžiniško ugniaspalvio slibino atžalų, tai yra, Jis visada nekęs visko, kas kyla iš milžiniško ugniaspalvio slibino, ir tai niekada nepasikeis.

Niekas niekada nežinojo apie jokį Dievo veiksmą, ir niekas niekada neregėjo Jo veiksmų. Pavyzdžiui, kas žinojo apie tai, kad Dievas grįžo į Sioną? Taigi tokie žodžiai kaip „Tyliai ateinu tarp žmonių, o tada nutolstu. Ar kas nors kada nors Mane matė?“ rodo, kad žmogui iš tiesų trūksta gebėjimų priimti dvasinio pasaulio įvykius. Anksčiau Dievas sakė, kad, kai Jis grįžta į Sioną, „saulė liepsnoja, mėnulis švyti“. Kadangi žmonės dar nėra nustoję galvoti apie Dievo grįžimą į Sioną ir vis dar šiek tiek dėl jo nerimauja, Dievas tiesiogiai ištaria žodžius „saulė liepsnoja, o mėnulis švyti“, kad atitiktų žmonių sampratas. Todėl, kai Dievo žodžiai sukrečia žmonių sampratas, jie pamato, kad Dievo veiksmai yra tokie nuostabūs, ir mato, kad Jo žodžiai yra gilūs, nesuvokiami ir niekam neįmenami; todėl jie visiškai nustoja apie tai galvoti ir pajunta šiek tiek aiškumo savo dvasioje, tarsi Dievas jau būtų grįžęs į Sioną, tad žmonės šiam klausimui nebeskiria didelio dėmesio. Nuo tada jie priima Dievo žodžius viena širdimi ir vienu protu ir nebesijaudina, kad po Dievo grįžimo į Sioną ištiks nelaimė. Tik tada žmonės gali geriau priimti Dievo žodžius, sutelkdami visą savo dėmesį į Dievo žodžius ir nebetrokšdami svarstyti nieko kito.