Žmogaus požiūriu Dievas yra toks didis, toks gausus, toks nuostabus, toks nesuvokiamas; žmonių akyse Dievo žodžiai iškyla aukštai ir laikomi didžiu pasaulio šedevru. Tačiau kadangi žmonės turi pernelyg daug trūkumų, o jų mąstymas pernelyg primityvus, be to, jų gebėjimas priimti dalykus pernelyg menkas, kad ir kaip aiškiai Dievas tartų Savo žodžius, jie lieka sėdėti nejudėdami, tarsi sirgtų psichikos liga. Kai yra alkani, jie nesupranta, kad privalo valgyti; kai yra ištroškę, jie nesupranta, kad privalo gerti; jie tik be paliovos šaukia ir rėkia, tarsi savo dvasios gelmėse patirtų nenusakomų sunkumų, tačiau negali apie juos kalbėti. Kai Dievas sukūrė žmoniją, Jo ketinimas buvo, kad žmogus gyventų išreikšdamas normalų žmogiškumą, ir priimtų Dievo žodžius pagal savo instinktus. Tačiau kadangi pačioje pradžioje žmogus pasidavė Šėtono gundymui, šiandien jis vis dar nepajėgia išsilaisvinti ir vis dar nepajėgia perprasti Šėtono per tūkstančius metų vykdytų kėslų. Be to, žmogus nėra pajėgus iki galo pažinti Dievo žodžių ir visa tai lėmė dabartinę būklę. Šiandien žmonės vis dar gyvena Šėtono gundymo pavojuje, todėl vis dar nepajėgia teisingai suvokti Dievo žodžių. Normalių žmonių polinkiuose nėra suktumo ar apgaulingumo, žmones sieja normalūs tarpusavio santykiai, jie nėra atsiskyrę vieni nuo kitų, o jų gyvenimas nėra nei vidutiniškas, nei paženklintas nuopolio. Jie išaukština Dievą visoje žmonijoje, o Jo žodžiai pasklinda tarp žmonių. Žmonės gyvena taikiai vieni su kitais, Dievo globojami ir saugomi, žemė kupina darnos, netrikdoma Šėtono, o Dievo šlovė žmonėms yra svarbiausia. Tokie žmonės yra tarsi angelai: tyri, gyvybingi, niekada nesiskundžiantys Dievu ir visas savo pastangas skiriantys vien Dievo šlovei žemėje. Dabar – juodos nakties metas: visi vaikšto apgraibomis ir ieško. Nuo aklinai juodos nakties jiems plaukai stojasi piestu ir jie negali nedrebėti; atidžiai įsiklausius atrodo, tarsi kaukiantis šiaurės vakarų vėjas pūstų gūsis po gūsio, lydimas graudžių žmogaus kūkčiojimų. Žmonės sielvartauja ir verkia dėl savo likimo. Kodėl jie skaito Dievo žodžius, bet nepajėgia jų suprasti? Atrodo, tarsi jų gyvenime tuoj nebeliktų jokios vilties, tarsi juos tuoj ištiktų mirtis, tarsi jų paskutinė diena būtų jiems prieš akis. Kaip tik tokiomis vargingomis aplinkybėms silpni angelai šaukiasi Dievo, vienu graudžiu šauksmu po kito išsakydami savo nuoskaudas. Būtent dėl šios priežasties angelai, dirbantys tarp Dievo sūnų ir žmonių, niekada daugiau nenusileis tarp žmonių; taip siekiama neleisti jiems, kad būdami kūniškame pavidale, jie nepatektų Šėtono manipuliacijų valdžion ir nebegalėtų išsilaisvinti, todėl jie dirba tik žmogui nematomame dvasiniame pasaulyje. Taigi, kai Dievas sako: „Kai pakilsiu į sostą žmogaus širdyje, tai bus akimirka, kai Mano sūnūs ir Mano žmonės valdys žemę kaip karaliai“, Jis kalba apie laiką, kai angelai žemėje mėgausis palaiminimu, kurį teikia tarnavimas Dievui danguje. Kadangi žmogus yra angelų dvasių išraiška, Dievas sako, kad leis žmogui gyventi žemėje tarsi danguje ir leis žmogui tarnauti Jam žemėje taip, kaip angelai tiesiogiai tarnauja Jam danguje – taigi gyvendamas žemėje žmogus mėgausis trečiojo dangaus palaiminimais. Būtent tai iš tikrųjų sakoma šiais žodžiais.

Dievo žodžiuose slypi tiek daug prasmės. „Kai ateis ta diena, žmonės pažins Mane savo širdžių gelmėse ir laikys Mane savo mintyse.“ Šie žodžiai skirti žmogaus dvasiai. Dėl savo silpnumo angelai visada dėl visko priklauso nuo Dievo, visada buvo prisirišę prie Dievo ir Jį dievino. Tačiau dėl Šėtono trikdymo jie nieko negali su savimi padaryti ir negali savęs valdyti; jie nori mylėti Dievą, bet nepajėgia Jo mylėti iki galo, todėl kenčia skausmą. Tik kai Dievo darbas pasieks tam tikrą tašką, galės išsipildyti šių vargšų angelų troškimas iš tikrųjų mylėti Dievą, todėl Dievas ir ištarė tuos žodžius. Angelų prigimčiai būdinga mylėti Dievą, būti prie Jo prisirišusiems ir Jam paklusti, tačiau žemėje jie nepajėgė to pasiekti ir iki pat dabar neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik kantriai laukti. Galite pažvelgti į šiandienos pasaulį: visų žmonių širdyse yra Dievas, tačiau žmonės nepajėgia atskirti, ar dievas jų širdyse yra tikras, ar netikras, ir nors jie myli šį savo Dievą, jie nepajėgia iš tikrųjų mylėti Dievo, vadinasi, jie negali savęs valdyti. Dievo atskleistas bjaurus žmogaus veidas yra tikrasis Šėtono veidas dvasiniame pasaulyje. Iš pradžių žmogus buvo nekaltas ir be nuodėmės, todėl visos bjaurios žmogaus sugedimo apraiškos yra Šėtono veiksmai dvasiniame pasaulyje ir tikslus dvasinio pasaulio vyksmo įrašas. „Šiandien žmonės mano esą verti puikuotis Mano akivaizdoje, nė kiek nesivaržydami juoktis, juokauti ir bendrauti su Manimi kaip su lygiu. Žmogus vis dar Manęs nepažįsta ir mano, kad esame panašūs savo prigimtimi, kad abu esame iš kūno ir kraujo ir abu gyvename žmonių pasaulyje.“ Štai ką Šėtonas padarė žmogaus širdyje. Šėtonas naudojasi žmogaus sampratomis ir tuo, ką žmogus mato plika akimi, kad priešintųsi Dievui, tačiau Dievas žmogui nedviprasmiškai pasakoja apie šiuos įvykius, kad žmogus čia galėtų išvengti nelaimės. Visų žmonių pražūtinga yda yra ta, kad jie mato tik „kūną iš mėsos ir kraujo ir nesuvokia Dievo Dvasios“. Tai yra vienas iš Šėtono vykdomo žmogaus viliojimo aspektų. Visi žmonės tiki, kad tik šiame kūne esanti Dvasia gali būti vadinama Dievu. Niekas netiki, kad šiandien Dvasia įsikūnijo ir iš tikrųjų pasirodė jiems prieš akis. Žmonės mato Dievą kaip dvi dalis –„drabužį ir kūną“ – ir nė vienas nelaiko Dievo Dvasios įsikūnijimu, nė vienas nemato, kad kūno esmė yra Dievo būdas. Žmonių vaizduotėje Dievas yra ypač normalus, bet ar jie nežino, kad šiame normalume slypi vienas didžiulės Dievo svarbos aspektas?

Kai Dievas pradėjo uždengti visą pasaulį, tapo aklinai tamsu, ir, žmonėms miegant, Dievas pasinaudojo šia proga nusileisti tarp žmonių ir oficialiai pradėjo siųsti Dvasią į visus žemės kampelius, imdamasis žmonijos išganymo darbo. Galima sakyti, kad kai Dievas pradėjo įsikūnyti, įgydamas atvaizdą, Dievas Pats dirbo žemėje. Tada prasidėjo Dvasios darbas ir oficialiai prasidėjo visas darbas žemėje. Dievo Dvasia jau du tūkstančius metų dirba visatoje. Žmonės to nei žino, nei jaučia, tačiau paskutinėmis dienomis, kai šis amžius netrukus baigsis, Dievas Pats nusileido į žemę dirbti. Tai yra palaiminimas tiems, kurie gimė paskutinėmis dienomis ir kurie, stebėtina, gali patys išvysti Dievo, gyvenančio kūniškame pavidale, atvaizdą. „Kai gelmės paviršių gaubė tamsa, tarp žmonių pradėjau patirti pasaulio kartėlį. Mano Dvasia keliauja po visą pasaulį ir nagrinėja gausybės žmonių širdis, tačiau Aš taip pat užkariauju žmoniją Savo kūniškuoju pavidalu.“ Toks yra darnus Dievo danguje ir Dievo žemėje bendradarbiavimas. Galiausiai savo mintyse žmonės tikės, kad Dievas žemėje yra Dievas danguje, kad Dievas žemėje sukūrė dangų ir žemę bei viską, kas yra, kad žmogų valdo Dievas žemėje, kad Dievas žemėje atlieka dangaus darbą žemėje ir kad Dievas danguje pasirodė kūniškame pavidale. Tai galutinis Dievo darbo žemėje tikslas, todėl šis etapas yra aukščiausias darbo standartas kūniško pavidalo laikotarpiu; jis vykdomas dieviškume ir pasiekia, kad visi žmonės būtų visiškai įtikinti. Kuo daugiau žmonės ieško Dievo savo sampratose, tuo labiau jaučia, kad Dievas žemėje nėra veikiantis. Taigi Dievas sako, kad žmonės ieško Dievo tarp tuščių žodžių ir doktrinų. Kuo daugiau žmonės pažįsta Dievą savo sampratose, tuo labiau įgunda kalbėti žodžius ir doktrinas ir tuo labiau tampa verti susižavėjimo. Kuo daugiau žmonės kalba žodžius ir doktrinas, tuo labiau nuklysta nuo Dievo, tuo mažiau pajėgia pažinti žmogaus turinį, tuo labiau maištauja prieš Dievą ir tuo labiau nutolsta nuo Dievo reikalavimų. Dievo reikalavimai žmogui nėra tokie antgamtiniai, kaip žmonės įsivaizduoja, tačiau niekas niekada iš tikrųjų nesuprato Dievo ketinimų, todėl Dievas sako: „Žmonės ieško tik beribiame danguje, banguojančioje jūroje, ramiame ežere ar tarp tuščių žodžių ir doktrinų.“ Kuo daugiau reikalavimų Dievas kelia žmogui, tuo labiau žmonės jaučia, kad Dievas nepasiekiamas, ir tuo labiau tiki, kad Dievas didis. Taigi jų sąmonėje visi iš Dievo lūpų ištarti žodžiai žmogui yra nepasiekiami, todėl Dievui nelieka nieko kito, kaip tik veikti Pačiam; tuo tarpu žmogus neturi nė menkiausio polinkio bendradarbiauti su Dievu ir tik atkakliai lenkia galvą bei išpažįsta savo nuodėmes, stengdamasis būti nuolankus ir paklusnus. Todėl žmonės patys to nesuvokdami įsitraukia į naują religiją, į religines apeigas pasinerdami dar giliau nei žmonės religinėse bažnyčiose. Todėl būtina jų neigiamą būseną paversti teigiama ir taip grąžinti juos į normalią būklę; antraip žmogus įsipainios vis giliau.

Kodėl daugelyje Savo ištarų Dievas daugiausia dėmesio skiria kalnų ir vandenų aprašymui? Ar šiuose žodžiuose slypi simbolinė prasmė? Dievas ne tik leidžia žmogui išvysti darbus, kuriuos Jis atlieka Savo kūnišku pavidalu, bet ir leidžia žmogui suprasti Jo galias dangaus skliaute. Taip žmonės, neabejodami, kad tai yra Dievas kūniškame pavidale, kartu pažįsta ir veikiančio Dievo darbus, todėl Dievas žemėje siunčiamas į dangų, o Dievas danguje nuleidžiamas į žemę, ir tik tada žmonės pajėgia visapusiškiau išvysti tai, kas yra Dievas, ir geriau pažinti Dievo visagalybę. Kuo labiau Dievas geba užkariauti žmoniją kūniškame pavidale ir peržengti kūnišką pavidalą, kad keliautų ir virš visos visatos, ir po visą visatą, tuo labiau žmonės, išvydę veikiantį Dievą, gebas išvysti Dievo darbus, ir taip pažinti Dievo darbo visoje visatoje tikrumą – kad jis nėra netikras, o tikras – ir taip jie pažįsta, kad šiandienos veikiantis Dievas yra Dvasios įkūnijimas, o Jo kūniškasis pavidalas nėra toks pat kaip žmogaus. Taigi Dievas sako: „Tačiau kai išlieju Savo pyktį, kalnai tuoj pat suskeldėja, žemė tuoj pat pradeda drebėti, vanduo tuoj pat išdžiūsta, o žmogų tuoj pat užklumpa nelaimė.“ Skaitydami Dievo žodžius, žmonės juos sieja su Dievo kūnu ir taip dvasinio pasaulio darbą bei žodžius tiesiogiai priskiria Dievui kūniškame pavidale, o tai lemia veiksmingesnį rezultatą. Dievas dažnai kalba iš dangaus į žemę, o paskui vėl iš žemės į dangų, todėl nė vienas žmogus nepajėgia suvokti Dievo žodžių motyvų ir ištakų. „Kai esu tarp dangų, žvaigždės niekada nepuola į paniką dėl Mano buvimo. Jos visa savo širdimi ir visomis jėgomis dirba Man.“ Tokia yra dangaus būsena. Dievas metodiškai viską sutvarko trečiajame danguje, o visi Dievui tarnaujantys tarnai atlieka savo darbą Dievui. Jie niekada nėra padarę nieko, kuo būtų maištavę prieš Dievą, todėl jų neapima panika, apie kurią kalbėjo Dievas, o savo darbui jie atiduoda visą širdį ir jėgas; niekada nebūna jokios sumaišties, todėl visi angelai gyvena Dievo šviesoje. Tuo tarpu dėl savo maištingumo ir dėl to, kad nepažįsta Dievo, visi žmonės žemėje gyvena tamsoje, ir kuo labiau jie priešinasi Dievui, tuo labiau gyvena tamsoje. Kai Dievas sako: „Kuo šviesesni dangūs, tuo tamsesnis pasaulis apačioje“, Jis kalba apie tai, kad Dievo diena vis labiau artėja prie visos žmonijos. Taigi 6 000 metų trukęs Dievo triūsas trečiajame danguje netrukus baigsis. Viskas žemėje įžengė į paskutinį skyrių ir netrukus viskas bus atskirta nuo Dievo rankos. Kuo toliau žmonės žengia per paskutinių dienų laiką, tuo labiau gali pajusti sugedimą žmonių pasaulyje; kuo toliau jie žengia per paskutinių dienų laiką, tuo labiau pataikauja savo kūnui. Netgi yra daugybė norinčių iš esmės pakeisti varganą pasaulio būklę, tačiau dėl Dievo darbų jų viltis išnyksta tarp atodūsių. Taigi, kai žmonės pajunta pavasario šilumą, Dievas uždengia jiems akis, todėl jie plūduriuoja ant besiritančių bangų ir nė vienas nepajėgia pasiekti tolumoje esančios gelbėjimo valties. Kadangi žmonės iš prigimties silpni, Dievas sako, kad nėra nė vieno, galinčio pakeisti padėtį. Kai žmonės praranda viltį, Dievas pradeda kalbėti visai visatai. Jis pradeda gelbėti visą žmoniją ir tik tada, pasikeitus padėčiai, žmonės gali mėgautis nauju gyvenimu, kuris ateina pasikeitus padėčiai. Šiandienos žmonės yra savęs apgaudinėjimo etape. Kadangi kelias prieš juos toks apleistas ir neaiškus, o jų ateitis yra „beribė“ ir „be sienų“, šio amžiaus žmonės nėra linkę kovoti ir tik leidžia savo dienas tarsi Hanhao paukštis. Niekada nebuvo nė vieno, kuris būtų rimtai siekęs gyvenimo ir stengęsis suprasti žmogaus gyvenimą; priešingai, jie laukia dienos, kai Išgelbėtojas danguje staiga nusileis pakeisti varganą pasaulio būklę, ir tik tada mėgins gyventi iš tikrųjų. Tokia yra tikroji visos žmonijos būsena ir visų žmonių mąstysena.

Šiandien Dievas, atsižvelgdamas į dabartinę žmogaus mąstyseną, pranašauja būsimą naują žmogaus gyvenimą. Tai yra tas pasirodantis šviesos žybsnis, apie kurį kalba Dievas. Tai, ką Dievas pranašauja, galiausiai bus Jo pasiekta, ir tai yra Dievo pergalės prieš Šėtoną vaisiai. „Judu virš gausybės žmonių ir visur stebiu. Niekas nebeatrodo kaip seniau ir nė vienas žmogus nebėra toks, koks buvo anksčiau. Ramiai ilsiuosi soste virš visos visatos...“ Tokia yra dabartinio Dievo darbo baigtis. Visi Dievo išrinktieji žmonės grįžta į savo pradinį pavidalą, todėl tiek metų kentėję angelai išlaisvinami, kaip Dievas sako: „jų veidai panašūs į žmogaus širdyje esančio šventojo veidą“. Kadangi angelai dirba žemėje ir tarnauja Dievui žemėje, o Dievo šlovė sklinda po pasaulį, dangus nuleidžiamas į žemę, o žemė pakeliama į dangų. Todėl žmogus yra grandis, jungianti dangų ir žemę; dangus ir žemė nebėra atskirti vienas nuo kito, o sujungti į viena. Visame pasaulyje egzistuoja tik Dievas ir žmogus. Nėra nei dulkių, nei purvo, ir visa yra atnaujinta – tarsi mažas ėriukas, gulintis žalioje pievoje po dangumi ir besimėgaujantis visa Dievo malone. Būtent dėl atsiradusios žalumos suspindi gyvybės alsavimas, nes Dievas ateina į pasaulį gyventi greta žmogaus visą amžinybę, kaip buvo pasakyta iš Dievo lūpų: „Aš vėl galiu ramiai gyventi Sione“. Tai yra Šėtono pralaimėjimo simbolis, tai yra Dievo poilsio diena, ir šią dieną gausybė žmonių aukštins, skelbs ir prisimins. Kai Dievas ilsisi soste, tai taip pat yra laikas, kai Dievas užbaigia Savo darbą žemėje, ir tai yra kaip tik ta akimirka, kai visi Dievo slėpiniai atskleidžiami žmogui; Dievas ir žmogus amžinai bus darnoje, ir niekada nebus atskirti – tokie yra gražūs karalystės vaizdai!

Slėpiniuose slypi slėpiniai; Dievo žodžiai iš tiesų gilūs ir nesuvokiami!