Dievas sukūrė visą žmoniją ir vedė visą žmoniją iki šios dienos. Taigi Dievas žino viską, kas vyksta tarp žmonių: Jis žino žmonių pasaulio kartėlį, supranta žmonių pasaulio saldumą, todėl kasdien apibūdina visos žmonijos gyvenimo būseną ir, negana to, apgeni visos žmonijos silpnumą ir sugedimą. Dievas neketina visos žmonijos įmesti į bedugnę ar išganyti visą žmoniją. Dievas visada veikia pagal principą, tačiau niekas nesugeba suvokti visų Jo veikimo dėsningumų. Kai žmonės suvokia Dievo didybę ir rūstybę, Dievas tuoj pat pakeičia toną į gailestingumą ir mielaširdystę, bet kai žmonės pažįsta Dievo gailestingumą ir mielaširdystę, Jis tuoj pat vėl pakeičia toną, todėl Jo žodžius taip sunku valgyti, tarsi jie būtų gyva višta. Visuose Dievo žodžiuose pradžia niekada nesikartojo ir nė vienas Jo žodis niekada nebuvo ištartas pagal vakarykščių ištarų principą; net tonas nėra toks pat, o turinys nesusijęs; visa tai verčia žmones jaustis dar labiau suglumusiais. Tai yra Dievo išmintis ir Jo būdo atskleidimas. Jis naudoja Savo kalbos toną ir būdą žmonių sampratoms išsklaidyti, kad suklaidintų Šėtoną, atimdamas iš Šėtono galimybę nuodyti Dievo darbus. Dievo veiksmų nuostabumas lemia, kad nuo Dievo žodžių žmonėms susisuka galva. Jie vos sugeba rasti savo namų duris ir net nežino, kada turėtų valgyti ar ilsėtis, taip iš tikrųjų pasiekdami tai, ką reiškia „atsisakyti miego ir maisto, kad aukotųsi Dievui“. Tačiau net ir tada Dievas lieka nepatenkintas dabartinėmis aplinkybėmis ir visada pyksta ant žmogaus, versdamas jį atskleisti savo tikrąją širdį. Antraip, vos tik Dievas bent kiek atleistų vadžias, žmonės tuoj pat „paklustų“ ir apsileistų. Toks yra žmogaus menkumas; jo negalima įkalbėti, o reikia mušti arba tempti, kad jis pajudėtų. „Iš visų, į kuriuos žvelgiu, nė vienas niekada neieškojo Manęs sąmoningai, savo iniciatyva ir tiesiogiai. Visi jie ateina Mano akivaizdon kitų raginami, sekdami daugumą, ir nenori mokėti kainos ar skirti laiko savo gyvenimui praturtinti.“ Tokia yra visų žemėje būklė. Taigi be apaštalų ar vadovų darbo visi žmonės jau seniai būtų išsisklaidę, todėl per amžius netrūko apaštalų ir pranašų.

Šiose ištarose Dievas ypatingą dėmesį skiria visos žmonijos gyvenimo būsenai apibendrinti. Visi tokie žodžiai kaip šie yra šios rūšies: „Žmogaus gyvenime nėra nė trupučio šilumos, jame nėra nė pėdsako to, kas žmogiška, ar šviesos – tačiau jis visada sau nuolaidžiavo ir nugyveno bevertį gyvenimą, blaškydamasis ir nieko nepasiekdamas. Akimirksniu priartėja mirties diena ir žmogus miršta karčia mirtimi“. Kodėl Dievas iki šiol vedė žmoniją jos gyvenime, tačiau kartu atskleidžia gyvenimo tuštumą žmonių pasaulyje? Ir kodėl Jis visą visų žmonių gyvenimą apibūdina kaip „atvykimą paskubomis ir išvykimą paskubomis“? Galima sakyti, kad visa tai yra Dievo planas, visa tai Dievo nustatyta, todėl kitu atžvilgiu tai atspindi, kaip Dievas bjaurisi viskuo, išskyrus gyvenimą dieviškume. Nors Dievas sukūrė visą žmoniją, Jis niekada iš tikrųjų nesimėgavo visos žmonijos gyvenimu, todėl tik leidžia žmonijai egzistuoti, Šėtonui ją gadinant. Kai žmonija pereis šį procesą, Jis sunaikins arba išgelbės žmoniją, ir taip žmogus pasieks netuščią gyvenimą žemėje. Visa tai yra Dievo plano dalis. Taigi žmogaus sąmonėje visada yra noras, dėl kurio niekas mielai nemiršta nekalta mirtimi, tačiau šį norą įgyvendina tik paskutinių dienų žmonės. Šiandien žmonės vis dar gyvena negrįžtamoje tuštumoje ir vis dar laukia to nematomo noro: „Kai užsidengiu veidą rankomis ir prispaudžiu žmones po žeme, jiems tuoj pat ima trūkti oro ir jie vos pajėgia išgyventi. Visi jie šaukiasi Manęs, bijodami, kad juos sunaikinsiu, nes visi trokšta išvysti dieną, kai įgysiu šlovę.“ Tokia yra visų žmonių būklė šiandien. Jie visi gyvena „vakuume“ be „deguonies“, todėl jiems sunku kvėpuoti. Dievas naudoja žmogaus sąmonėje esantį norą visos žmonijos išlikimui palaikyti; antraip visi „paliktų namus ir taptų vienuoliais“, todėl žmonija išnyktų ir jai ateitų galas. Taigi būtent dėl Dievo žmogui duoto pažado žmogus išgyveno iki šios dienos. Tai yra tiesa, tačiau žmogus niekada neatrado šio dėsnio, todėl nežino, kodėl jis „labai bijo, kad mirtis jį užklups antrą kartą“. Nė vienas žmogus neturi drąsos gyventi toliau, tačiau niekas niekada neturėjo ir drąsos mirti, todėl Dievas sako, kad žmonės „miršta karčia mirtimi.“ Tokia yra tikroji žmonių padėtis. Galbūt kai kurie žmonės, galvodami apie savo ateities perspektyvas, susidūrė su nesėkmėmis ir mąstė apie mirtį, tačiau šios mintys niekada nevirto tikrove; galbūt kai kurie mąstė apie mirtį dėl šeimos konfliktų, tačiau iš rūpesčio savo meilės objektu vis dar nesugeba įgyvendinti savo noro; o galbūt kai kurie mąstė apie mirtį dėl smūgių jų santuokai, tačiau nenori to padaryti. Taigi žmonės negali „ilsėtis ramybėje“. Tokios yra įvairios visų žmonių būsenos. Žvelgiant į platų žmonių pasaulį, žmonės ateina ir išeina nesibaigiančia srove, ir nors jiems atrodo, kad mirtyje būtų daugiau džiaugsmo nei gyvenime, jie vis tiek tik kalba ir dar niekas neparodė pavyzdžio numirdamas ir sugrįždamas, o tada papasakodamas gyviesiems, kaip mėgautis mirties džiaugsmu. Žmonės yra niekingi vargšai: jie neturi gėdos ir visada sulaužo savo žodį. Savo plane Dievas iš anksto paskyrė grupę žmonių, kurie mėgausis Jo pažadu, todėl Dievas sako: „Daugybė dvasių gyveno kūniškame pavidale, daugybė mirė ir vėl gimė žemėje. Tačiau nė viena iš jų niekada neturėjo galimybės mėgautis šiandieniniais karalystės palaiminimais.“ Visi, kurie šiandien mėgaujasi karalystės palaiminimais, buvo Dievo iš anksto paskirti nuo tada, kai Jis sukūrė pasaulį. Dievas sutvarkė, kad šios dvasios paskutinėmis dienomis gyventų kūniškame pavidale, ir galiausiai Dievas įgis šią žmonių grupę ir sutvarkys, kad jie būtų Sinime. Kadangi šių žmonių dvasios iš esmės yra angelai, Dievas sako: „Ar žmogaus dvasioje iš tikrųjų niekada nebuvo nė Mano pėdsako?“ Iš tikrųjų, kai žmonės gyvena kūniškame pavidale, jie lieka neišmanantys dvasinio pasaulio reikalų. Iš šių paprastų žodžių – „žmogus meta Man atsargų žvilgsnį“ – galima matyti Dievo nuotaiką. Šiais paprastais žodžiais išreiškiami sudėtingi vidiniai Dievo jausmai. Nuo sukūrimo iki šios dienos Dievo širdyje visada buvo sielvartas, lydimas rūstybės ir teismo, nes žmonės žemėje nesugeba atsižvelgti į Dievo ketinimus, kaip Dievas ir sako: „Žmogus yra tarsi kalnuose gyvenantis laukinis.“ Tačiau Dievas taip pat sako: „Ateis diena, kai žmogus iš didžiulio vandenyno atplauks prie Manęs, kad galėtų mėgautis visais žemės turtais ir ištrūktų iš pavojaus būti prarytam jūros.“ Tai yra Dievo valios įvykdymas, kurį taip pat galima apibūdinti kaip neišvengiamą tendenciją ir kuris simbolizuoja Dievo darbo užbaigimą.

Kai karalystė visiškai nusileis į žemę, visi žmonės atgaus savo pirminį pavidalą. Taigi Dievas sako: „Aš mėgaujuosi Savo soste ir gyvenu tarp žvaigždžių. Angelai dovanoja Man naujas dainas ir šokius. Dėl savo pačių trapumo jų veidais neberieda ašaros. Nebegirdžiu priešais Save angelų verksmo ir niekas nebepatiki Man savo sielvarto.“ Tai rodo, kad diena, kai Dievas įgyja visišką šlovę, yra diena, kai žmogus mėgaujasi savo poilsiu; žmonės nebesiblaško dėl Šėtono trikdymo, pasaulis nustoja judėti pirmyn, o žmonės gyvena ramybėje, nes žvaigždės danguje atsinaujina, o saulė, mėnulis, žvaigždės ir taip toliau bei visi kalnai ir upės danguje ir žemėje pasikeičia. Ir kadangi žmogus pasikeitė ir Dievas pasikeitė, viskas pasikeis. Tai yra galutinis Dievo valdymo plano tikslas ir būtent tai galiausiai bus pasiekta. Dievo tikslas tariant visus šiuos žodžius pirmiausia yra tas, kad žmogus Jį pažintų. Žmonės nesupranta Dievo administracinių įsakymų. Visa, ką Dievas daro, Jis Pats diriguoja ir sutvarko ir nenori leisti niekam kištis; vietoj to Jis leidžia žmonėms pamatyti, kad viskas yra Jo sutvarkyta ir žmogui nepasiekiama. Net tai, ką žmogus gali matyti, arba tai, ką sunku įsivaizduoti, valdo vien Dievas, ir Dievas nenori, kad tai būtų suteršta bent menkiausia žmogaus mintimi. Dievas tikrai neatleis nė vienam, kuris bent truputį į tai įsikiša; Dievas yra Dievas, kuris pavydi žmogaus, ir atrodo, kad Dievo Dvasia šiuo atžvilgiu yra ypač jautri. Taigi kiekvieną, kuris turi bent menkiausią ketinimą kištis, tuoj pat apims ryjančios Dievo liepsnos, kurios ugnyje pavers jį pelenais. Dievas neleidžia žmonėms demonstruoti savo dovanų kaip panorėjus, nes visi, kurie turi dovanų, neturi gyvenimo; šios tariamos dovanos tik tarnauja Dievui ir yra kilusios iš Šėtono, todėl Dievas jų ypač nekenčia ir čia nedaro jokių nuolaidų. Tačiau dažnai būtent žmonės, neturintys gyvenimo, yra linkę prisidėti prie Dievo darbo, be to, ši būklė lieka nepastebėta, nes ją slepia jų dovanos. Per amžius tie, kurie turi dovanų, niekada neatsilaikė, nes neturi gyvenimo, todėl neturi jokios galios priešintis. Taigi Dievas sako: „Jei nekalbėsiu aiškiai, žmogus niekada neatsitokės ir pats to nesuvokdamas patirs Mano baudimą, nes žmogus nepažįsta Manęs Mano kūne.“ Visus iš kūno ir kraujo veda Dievas, tačiau jie taip pat gyvena Šėtono vergijoje, todėl žmonės niekada neturėjo normalių santykių vieni su kitais, ar dėl geismo, ar dėl susižavėjimo, ar dėl susiklosčiusių aplinkybių. Tokių nenormalių santykių Dievas nekenčia labiausiai, todėl būtent dėl tokių santykių iš Dievo lūpų sklinda tokie žodžiai: „Noriu gyvų būtybių, kupinų gyvybingumo, o ne mirtyje išmirkusių lavonų. Kadangi esu atsilošęs prie karalystės stalo, įsakysiu visiems žmonėms žemėje priimti Mano patikrinimą.“ Kai Dievas yra virš visos visatos, Jis kasdien stebi kiekvieną tų, kurie yra iš kūno ir kraujo, veiksmą ir niekada nepraleido nė vieno iš jų. Tai yra Dievo darbai. Taigi raginu visus žmones ištirti savo mintis, idėjas ir veiksmus. Neprašau, kad būtum Dievo gėdos ženklas, prašau, kad būtum Dievo šlovės apraiška, kad visais savo veiksmais, žodžiais ir gyvenimu netaptum Šėtono pajuokų taikiniu. Toks yra Dievo reikalavimas visiems žmonėms.