Kai kurie žmonės galbūt šiek tiek įžvelgia Dievo žodžių prasmę, tačiau nė vienas iš jų nepasitiki savo jausmais; jie labai bijo pasiduoti negatyvumui. Taigi jie visada svyravo tarp džiaugsmo ir sielvarto. Galima pagrįstai teigti, kad visų žmonių gyvenimas kupinas sielvarto; negana to, visų žmonių kasdieniame gyvenime vyksta gryninimas, tačiau galiu pasakyti, kad nė vieno žmogaus dvasia kasdien nepatiria jokio palengvėjimo, ir atrodo, tarsi jų galvas slėgtų trys didžiuliai kalnai. Nė vieno iš jų gyvenimas nėra laimingas ir džiaugsmingas visą dieną – ir net kai jie šiek tiek laimingi, jie tiesiog dedasi esą stiprūs. Savo širdyse žmonės visada jaučia, kad kažkas neužbaigta. Taigi jų širdims trūksta tvirtumo; kalbant apie gyvenimą, žmonės jaučia, kad gyvenimas tuščias, o pasaulis – neteisingas; kalbant apie Dievo tikėjimą, jie yra užsiėmę ir stokoja laiko arba neturi laiko valgyti ir gerti Dievo žodžių, arba nežino, kaip tinkamai valgyti ir gerti Dievo žodžius. Nė vieno iš jų širdyje nėra ramybės, aiškumo ir tvirtumo. Atrodo, tarsi jie visada būtų gyvenę po apsiniaukusiu dangumi, tarsi gyventų erdvėje be deguonies ir dėl to žmonės visada gyvena sutrikę. Dievas visada kalba tiesiai apie žmonių silpnybes, Jis visada smogia į jų mirtinas ydas – argi aiškiai nepastebėjote, kokiu tonu Jis visą laiką kalbėjo? Dievas niekada nesuteikė žmonėms galimybės atgailauti, Jis verčia visus žmones gyventi „mėnulyje“ be deguonies. Nuo pat pradžių iki šiol, iš pažiūros Dievo žodžiai atskleidė žmogaus prigimtį, tačiau niekas negali aiškiai įžvelgti šių žodžių esmės. Atrodo, kad atskleidžiant žmogaus esmę žmonės pažįsta save ir taip pažįsta Dievą, tačiau iš esmės kelias yra ne toks. Dievo žodžių tonas ir didesnis jų gilumas rodo aiškų skirtumą tarp Dievo ir žmogaus. Dėl to žmonės nejučia ima manyti, kad Dievas yra nepasiekiamas ir neprieinamas; Dievas viską iškelia į viešumą ir atrodo, kad niekas negali sugrąžinti Dievo ir žmogaus santykių į ankstesnę būseną. Nesunku suprasti, kad visų Dievo ištarų tikslas – žodžiais „parversti“ visus žmones ir taip atlikti Savo darbą. Tokie yra Dievo darbo žingsniai. Tačiau žmonės savo mintyse mano kitaip. Jie tiki, kad Dievo darbas artėja prie kulminacijos, kad jis artėja prie akivaizdžiausio rezultato – nugalėti milžinišką ugniaspalvį slibiną, kitaip tariant, kad bažnyčios kunkuliuotų entuziazmu, niekas neturėtų nuostatų apie įsikūnijusį Dievą arba visi žmonės pažintų Dievą. Tačiau paskaitykime, ką sako Dievas: „Žmonių mintyse Dievas yra Dievas ir su Juo nėra lengva bendrauti, o žmogus yra žmogus ir neturėtų lengvai tapti palaidas, … ir dėl to jie visada yra nuolankūs ir kantrūs Mano akivaizdoje; jie nesugeba būti suderinami su Manimi, nes turi pernelyg daug nuostatų.“ Iš to galima matyti, kad nepaisant to, ką Dievas sako ar ką žmogus daro, žmonės visiškai nepajėgūs pažinti Dievo; dėl jų esmės atliekamo vaidmens, kad ir kaip būtų, galiausiai jie vis tiek nepajėgūs pažinti Dievo. Taigi Dievo darbas baigsis tada, kai žmonės pamatys save esant pragaro sūnumis. Kad užbaigtų visą Savo valdymą, Dievui nereikia išlieti Savo pykčio ant žmonių, tiesiogiai jų smerkti ar galiausiai nuteisti juos mirti. Jis tik neskubėdamas šnekučiuojasi apie šeimos reikalus, tarsi Jo darbo užbaigimas būtų atsitiktinis dalykas, atliktas laisvalaikiu be menkiausių pastangų. Žvelgiant iš šalies, atrodo, kad Dievo darbe esama tam tikros skubos, tačiau Dievas nieko nepadarė, Jis tik kalba. Darbas bažnyčioje nėra tokio didelio masto kaip ankstesniais amžiais: Dievas nepriima žmonių, jų neatmeta ir neatskleidžia – toks darbas pernelyg menkas. Atrodo, tarsi Dievas neketintų atlikti tokio darbo. Jis tik pasako tai, ką turi pasakyti, tada apsisuka ir dingsta be pėdsakų, o tai, žinoma, yra Jo ištarų užbaigimo scena. Ir kai ateis ši akimirka, visi žmonės pabus iš miego. Žmonija tūkstančius metų miega letargo miegu, visą tą laiką ji snaudžia. Ir daugelį metų žmonės savo sapnuose blaškosi šen ir ten, jie net šaukia sapnuose, negalėdami išsakyti savo širdyse jaučiamos neteisybės. Taigi jie „pajunta šiokį tokį liūdesį savo širdyse“, tačiau pabudę jie sužinos tikruosius faktus ir sušuks: „Štai kas vyksta!“ Todėl sakoma, kad „šiandien dauguma žmonių vis dar kietai miega. Tik suskambus karalystės himnui jie atmerkia mieguistas akis ir pajunta šiokį tokį liūdesį savo širdyse.“

Nė vieno žmogaus dvasia niekada nebuvo išlaisvinta, nė vieno žmogaus dvasia niekada nebuvo nerūpestinga ir laiminga. Kai Dievo darbas bus visiškai baigtas, žmonių dvasios bus išlaisvintos, nes kiekvienas bus atskirtas pagal savo rūšį, todėl visų jų širdys bus tvirtos. Atrodo, tarsi žmonės būtų išvykę į tolimus kraštus ir grįžus namo jų širdys sutvirtėtų. Sugrįžę „namo“ žmonės nebejaus, kad pasaulis tuščias ir neteisingas, o ramiai gyvens savo namuose. Tokios aplinkybės bus visoje žmonijoje. Todėl Dievas sako, kad „žmonės visada yra sukaustyti Šėtono ir negali išsilaisvinti.“ Niekas negali išsivaduoti iš šios būsenos, kol yra kūniškame pavidale. Kol kas atidėkime į šalį tai, ką Dievas sako apie įvairias tikrąsias žmogaus būsenas, ir kalbėkime tik apie slėpinius, kuriuos Dievas dar turi padaryti žmogui akivaizdžius. „Nesuskaičiuojamą daugybę kartų žmonės žvelgė į Mane pašaipiai, tarsi Mano kūnas būtų padengtas spygliais ir jiems atgrasus, todėl žmonės bjaurisi Manimi ir mano, kad Aš esu visiškai bevertis.“ Šiuos žodžius galima apversti; iš esmės tikrasis žmogaus veidas atsiskleidžia Dievo žodžiuose: žmogus apaugęs spygliais, jame nėra nieko, ką vertėtų branginti, todėl Dievo neapykanta žmogui didėja, nes žmogus yra ne kas kita, kaip spygliais apaugęs ežys, kuriame nėra nieko, ką vertėtų branginti. Iš pažiūros atrodo, kad šiais žodžiais apibūdinamos žmogaus sampratos apie Dievą, tačiau iš tikrųjų Dievas piešia žmogaus paveikslą pagal jo „atvaizdą“. Šiais žodžiais Dievas apibrėžia žmogų, ir atrodo, tarsi Dievas būtų apipurškęs žmogaus atvaizdą fiksatoriumi; taigi žmogaus atvaizdas stūkso visatoje ir net stebina žmones. Nuo to laiko, kai Dievas pradėjo kalbėti, Jis telkia Savo pajėgas didžiajai kovai su žmogumi. Jis tarsi universiteto algebros profesorius, išdėstantis žmogui faktus, o tai, ką įrodo Jo išvardyti faktai – įrodymai ir paneigiantys įrodymai – visiškai įtikina visus žmones. Toks yra visų Dievo žodžių tikslas ir būtent dėl to Dievas atsainiai sviedžia žmogui šiuos gluminančius žodžius: „Aš apskritai žmogaus širdyje esu visiškai bevertis, esu namų apyvokos daiktas, be kurio galima apsieiti.“ Perskaitę šiuos žodžius, žmonės negali nesukalbėti maldos savo širdyse ir suvokia esą skolingi Dievui, todėl pasmerkia save, manydami, kad žmogus turėtų mirti ir yra visiškai bevertis. Dievas sako: „būtent dėl to šiandien atsidūriau tokioje padėtyje“ ir šie žodžiai, susieti su tikrosiomis dabarties aplinkybėmis, skatina žmones pasmerkti save. Argi tai ne faktas? Jei būtum priverstas pažinti save, ar tau išsprūstų tokie žodžiai kaip „Iš tiesų aš turėčiau mirti!“? Tokios yra tikrosios žmogaus aplinkybės ir apie tai neverta pernelyg daug galvoti, tai tik tinkamas pavyzdys.

Viena vertus, kai Dievas prašo žmogaus atleidimo ir pakantumo, žmonės mato, kad Dievas ironizuoja, kita vertus, jie taip pat regi savo maištingumą – jie tik laukia, kol Dievas dėl žmogaus pasistengs iš visų jėgų. Be to, atsakydamas į žmonių sampratas, Dievas sako, kad Jis neišmano žmogaus pasaulio reikalų filosofijos ir nemoka gerai kalbėti žmonių kalba. Taigi, viena vertus, tai skatina žmones lyginti šiuos žodžius su veikiančiu Dievu, kita vertus, Jo žodžiuose jie mato Dievo ketinimą – Dievo ironija nukreipta į juos, nes jie supranta, kad Dievas apnuogina tikrąjį žmogaus veidą, o ne rimtai pasakoja žmonėms apie tikrąją Dievo padėtį. Vidinė Dievo žodžių prasmė persmelkta ironijos, sarkazmo, pašaipos ir neapykantos žmogui. Atrodo, tarsi viskas, ką žmogus daro, būtų įstatymo iškraipymas ir tarsi žmogus būtų paleistuvė; kai Dievas praveria lūpas kalbėti, jie dreba iš siaubo, labai bijodami, kad tiesa apie juos bus visiškai demaskuota ir jiems bus pernelyg gėda kam nors pasirodyti. Tačiau faktai yra faktai. Dievas nenutraukia Savo ištarų dėl žmogaus „atgailos“; kuo labiau žmones apima neapsakoma gėda ir žodžiais nenusakomas sumišimas, tuo atkakliau Dievas įsmeigia Savo deginantį žvilgsnį į jų veidus. Žodžiai iš Jo lūpų iškelia į viešumą visus bjaurius žmogaus darbus – tai reiškia būti teisingam ir nešališkam, tai vadinama „Qingtian“^[a], tai yra aukščiausiojo liaudies teismo sprendimas. Taigi, kai žmonės skaito Dievo žodžius, juos staiga ištinka širdies priepuolis, pakyla kraujospūdis, atrodo, tarsi jie sirgtų koronarine širdies liga, tarsi insultas tuoj pasiųstų juos atgal į vakarų rojų susitikti su protėviais – tokia yra jų reakcija skaitant Dievo žodžius. Daugelį metų trukęs sunkus darbas nusilpnino žmogų, jis serga tiek viduje, tiek išorėje, viskas jame ligota – širdis, kraujagyslės, storoji žarna, plonoji žarna, skrandis, plaučiai, inkstai ir taip toliau. Visame jo kūne nėra nieko sveiko. Taigi Dievo darbas nepasiekia tokio lygio, kurs žmogui būtų nepasiekiamas, bet skatina žmones pažinti save. Kadangi žmogaus kūną apniko virusai ir jis paseno, artėja jo mirties diena ir kelio atgal nėra. Tačiau tai tik dalis istorijos; vidinė prasmė dar neatskleista, nes ieškoma žmogaus ligos šaltinio. Iš tiesų visas Dievo darbas bus baigtas ne tada, kai bus baigtas Jo darbas žemėje, nes užbaigus šį darbo žingsnį nebebus įmanoma atlikti būsimo darbo kūniškame pavidale – jam užbaigti reikės Dievo Dvasios. Todėl Dievas sako: „Kai oficialiai atversiu ritinį, tuomet bus baudžiami visatos žmonės, tai bus laikas, kai Mano darbas pasieks kulminaciją, kai viso pasaulio žmonės patirs išmėginimus.“ Darbas kūne baigiasi ne tada, kai Dievo darbas pasiekia kulminaciją – šio laiko kulminacija susijusi tik su šio etapo darbu ir nėra viso valdymo plano kulminacija. Taigi Dievo reikalavimai žmogui nėra aukšti. Jis tik prašo, kad žmonės pažintų save ir taip pasitarnautų kitam darbo žingsniui, ir taip atitiks Dievo ketinimus. Keičiantis Dievo darbui, keičiasi žmonių „darbo padalinys“. Šiandien vyksta Dievo darbo žemėje etapas, todėl jie turi dirbti žemiausiame lygmenyje. Ateityje reikės valdyti tautą, todėl jie bus perkelti į „Centrinį komitetą“. Jei jie vyks į užsienį, turės sutvarkyti išvykimo į užsienį formalumus. Tuomet jie bus užsienyje, toli nuo tėvynės, tačiau ir tai bus dėl Dievo darbo reikalavimų. Kaip žmonės sakė: „Prireikus paaukosime savo gyvybes dėl Dievo“ – argi tai ne kelias, kuriuo reikės eiti ateityje? Kas kada nors mėgavosi tokiu gyvenimu? Galima keliauti visur, lankytis užsienyje, teikti nurodymus kaime, įsilieti į paprastų žmonių gretas, taip pat kalbėtis apie svarbius tautos reikalus su aukšto lygio organizacijų nariais; o prireikus galima asmeniškai paragauti gyvenimo pragare, paskui grįžti ir vis dar mėgautis dangiškais palaiminimais – argi tai ne žmogaus palaiminimai? Kas kada nors prilygo Dievui? Kas kada nors apkeliavo visas tautas? Tiesą sakant, žmonės galėtų bent šiek tiek suprasti kai kuriuos Dievo žodžius, net jei Dievui nereikėtų į juos atkreipti dėmesio ar Jis neišdėstytų jų pernelyg aiškiai – tiesiog jie neturi pasitikėjimo savimi, ir būtent dėl to Dievo darbas užsitęsė iki šiol. Kadangi žmonėms pernelyg daug ko trūksta – kaip Dievas sakė, „jie nieko neturi“, – šiandienos darbas kelia jiems didžiulių sunkumų; be to, dėl jų Dievo lūpos buvo ne savo noru suvaržytos – argi būtent ne tai trukdo Dievo darbui? Ar vis dar to nematote? Viskas, ką Dievas sako, turi paslėptą prasmę. Kalbėdamas Dievas pasitelkia tuo metu svarstomą klausimą ir visi Jo tariami žodžiai turi gilią prasmę – jie primena pasakėčias, kuriose paprastais, gilią prasmę turinčiais žodžiais aiškinami svarbūs klausimai. Argi ne tai geriausiai pavyksta Dievo ištaroms? Ar tu tai žinai?

Išnašos:

a. Qingtian: Šiuo terminu Kinijos imperijos laikais buvo vadinamas teisus teisėjas.