Dievo akyse žmonės yra kaip gyvūnai gyvūnų pasaulyje. Jie kovoja vieni su kitais, žudo vieni kitus ir nenormaliai bendrauja vieni su kitais. Dievo akyse jie taip pat yra kaip beždžionės, rezgančios intrigas vienos prieš kitas, nepaisydamos amžiaus ar lyties. Taigi visa, ką visa žmonija daro ir parodo, niekada neatitiko Dievo ketinimų. Laikas, kai Dievas užsidengia Savo veidą, yra būtent tas laikas, kai žmonės visame pasaulyje yra išmėginami. Visi žmonės dejuoja iš skausmo, visi gyvena nelaimės grėsmėje ir nė vienas iš jų niekada neišvengė Dievo teismo. Iš tikrųjų pagrindinis Dievo tikslas tampant kūnu yra teisti žmogų ir pasmerkti jį Savo kūne. Dievo mintyse jau seniai nuspręsta, kas pagal savo turinį bus išgelbėtas, o kas pražus, ir tai pamažu paaiškės paskutiniame etape. Bėgant dienoms ir mėnesiams, žmonės keičiasi ir atsiskleidžia jų pirminis pavidalas. Kiaušiniui skilus paaiškėja, ar jame yra viščiukas, ar ančiukas. Laikas, kai kiaušinis skyla, yra būtent tas laikas, kai nelaimės žemėje baigsis. Iš to galima matyti, kad norint sužinoti, ar viduje yra „viščiukas“, ar „ančiukas“, reikia perskelti „kiaušinį“. Toks yra Dievo širdyje esantis planas ir jis turi būti įvykdytas.

„Vargšė, apgailėtina žmonija! Kodėl žmogus Mane myli, bet nepajėgia vykdyti Mano Dvasios ketinimų?“ Dėl tokios žmogaus būsenos jis turi patirti tokį genėjimą, kad įgyvendintų Dievo ketinimus. Ir dėl Dievo neapykantos žmonijai Jis daugybę kartų paskelbė: „O, visos žmonijos maištininkai! Jie turi būti sunaikinti po Mano kojomis; jie turi išnykti Mano baudime, o tą dieną, kai bus užbaigtas Mano didysis darbas, jie turi būti atmesti iš žmonijos tarpo, kad visa žmonija pažintų jų bjaurų veidą.“ Dievas kalba visai žmonijai kūniškame pavidale ir taip pat kalba Šėtonui dvasiniame pasaulyje, kuris yra virš visos visatos. Toks yra Dievo ketinimas ir būtent tai turi būti pasiekta pagal Dievo 6 000 metų planą.

Iš tiesų Dievas yra ypač normalus ir yra dalykų, kuriuos galima atlikti tik tada, jei Jis juos atlieka Pats ir pamato Savo akimis. Nėra taip, kaip žmonės įsivaizduoja, kad Dievas tik guli, o viskas vyksta taip, kaip Jis nori. Tai yra Šėtono trikdymo žmonėse pasekmė, dėl kurios žmonės aiškiai nesupranta tikrojo Dievo veido. Taigi paskutiniame amžiuje Dievas tapo kūnu, kad atvirai atskleistų žmogui Savo praktiškumą, nieko neslėpdamas. Kai kurie Dievo būdo apibūdinimai yra grynas perdėjimas, pavyzdžiui, kai sakoma, kad Dievas gali sunaikinti pasaulį vienu žodžiu ar menkiausia mintimi. Todėl dauguma žmonių sako tokius dalykus kaip: kodėl Dievas yra visagalis, bet negali vienu kąsniu praryti Šėtono? Šie žodžiai absurdiški ir rodo, kad žmonės vis dar nepažįsta Dievo. Kad Dievas sunaikintų Savo priešus, reikia proceso, tačiau teisinga sakyti, kad Dievas yra viską nugalintis: Dievas galiausiai nugalės Savo priešus. Kaip ir tada, kai stipri šalis nugali silpną, ji turi pati pasiekti pergalę, žingsnis po žingsnio, kartais naudodama jėgą, o kartais – strategiją. Vyksta procesas, tačiau negalima sakyti, kad vien todėl, jog stipri šalis turi naujos kartos branduolinių ginklų, o silpna šalis jai nė iš tolo neprilygsta, ši pralaimės be kovos. Tai absurdiškas argumentas. Teisinga sakyti, kad stipri šalis tikrai laimės, o silpna šalis tikrai pralaimės, tačiau tik tada, kai stipri šalis pati įsiveržia į silpną šalį, galima sakyti, kad ji turi didesnę jėgą. Taigi Dievas visada sakė, kad žmogus Jo nepažįsta. Tad ar pirmiau pateikti žodžiai parodo vieną iš priežasčių, kodėl žmogus nepažįsta Dievo? Ar tai žmogaus sampratos? Kodėl Dievas prašo tik to, kad žmogus pažintų Jo praktiškumą, ir todėl Pats tampa kūnu? Taigi dauguma žmonių pamaldžiai garbino Dangų, tačiau „žmogaus veiksmai niekada nė kiek nesujaudino Dangaus ir jei Mano elgesys su žmogumi būtų grindžiamas kiekvienu jo veiksmu, visa žmonija gyventų Mano baudime.“

Dievas permato žmogaus turinį. Dievo ištarose atrodo, tarsi žmogus būtų taip “iškankinęs” Dievą, kad Jis nebenorėtų daugiau kreipti į žmogų dėmesio ir nebeturėtų dėl jo nė menkiausios vilties; atrodo, kad žmogaus nebeįmanoma išgelbėti. „Mačiau daugybę žmonių, kurių skruostais tekėjo ašaros, ir mačiau daugybę žmonių, aukojančių savo širdis mainais į Mano turtus. Nepaisydamas tokio „pamaldumo“, niekada beatodairiškai neatidaviau žmogui visko, ką turiu, dėl staigių jo paskatų, nes žmogus niekada nebuvo noriai pasirengęs atsiduoti Mano akivaizdoje.“ Kai Dievas apnuogina žmogaus prigimtį, žmogus gėdijasi savęs, tačiau tai tik paviršutiniškas pažinimas ir jis nesugeba iš tikrųjų pažinti savo prigimties Dievo žodžiuose; todėl dauguma žmonių nesupranta Dievo ketinimų, negali rasti savo gyvenimo kelio Dievo žodžiuose, tad kuo jie bukesni, tuo griežčiau Dievas iš jų tyčiojasi. Taigi jie nesąmoningai įeina į bjaurumo vaidmenį ir dėl to pažįsta save, kai juos persmeigia „minkštas kardas“. Atrodo, kad Dievo žodžiai giria ir skatina žmogaus darbus, tačiau žmonėms visada atrodo, kad Dievas juos pašiepia. Taigi jiems skaitant Dievo žodžius, jų veidų raumenys kartkartėmis trūkčioja, tarsi juos būtų apėmę traukuliai. Tai yra jų sąžinės netyrumas ir būtent dėl to jie nevalingai trūkčioja. Jų skausmas toks, kad jie nori juoktis, bet negali, ir nori verkti, bet negali, nes žmonių juokinga elgsena rodoma nuotoliniu būdu valdomu „vaizdo magnetofonu“, tačiau jie negali jo išjungti ir tegali tai ištverti. Nors per visus bendradarbių susirinkimus skelbiama, kad reikia „sutelkti dėmesį į Dievo žodžius“, kas gi nežino milžiniško ugniaspalvio slibino palikuonių prigimties? Akis į akį jie paklusnūs kaip ėriukai, o už akių – žiaurūs kaip vilkai; kaip matyti iš Dievo žodžių, „daugybė žmonių iš tikrųjų Mane myli, kai Mano žodžiai juos aprūpina, tačiau nebrangina Mano žodžių savo dvasioje, o vietoje to nerūpestingai jais naudojasi kaip bendra nuosavybe ir kada panorėję numeta juos atgal ten, iš kur jie atkeliavo.“ Kodėl Dievas visada apnuogindavo žmogų? Tai rodo, kad senoji žmogaus prigimtis visada buvo tvirta ir nepajudinama. Kaip Tai kalnas ji stūkso šimtų milijonų žmonių širdyse, tačiau ateis diena, kai Ju Gongas^[a] perkels tą kalną; toks yra Dievo planas. Jo ištarose nėra nė akimirkos, kai Dievas nekeltų žmogui reikalavimų, jo neįspėtų ar nenurodytų žmogaus prigimties, kuri atsiskleidžia jo gyvenime: „Kai žmogus yra toli nuo Manęs ir Mane išmėgina, pasislepiu nuo jo tarp debesų. Dėl to jis nepajėgia rasti jokio Mano pėdsako ir gyvena tik blogųjų rankose, darydamas viską, ko jie prašo.“ Iš tikrųjų žmonės retai turi galimybę gyventi Dievo akivaizdoje. Jie per mažai trokšta ieškoti; dėl to, nors dauguma žmonių myli Dievą, jie gyvena piktojo rankose, ir viską, ką jie daro, jiems nurodo piktasis. Jei žmonės iš tikrųjų gyventų Dievo šviesoje, ieškodami Dievo kiekvieną kiekvienos dienos akimirką, Dievui nereikėtų taip kalbėti, ar ne? Kai žmonės padeda tekstus į šalį, kartu su knyga jie tuoj pat atideda ir Dievą, tad rūpinasi savo reikalais, o tada Dievas išnyksta iš jų širdžių. Tačiau kai jie vėl paima knygą, staiga susivokia, kad iš tikrųjų buvo nustūmę Dievą į savo minčių užkaborius. Toks yra žmogaus gyvenimas „be atminties“. Kuo daugiau Dievas kalba, tuo iškilesni Jo žodžiai. Kai jie pasiekia viršūnę, visas darbas užbaigiamas ir dėl to Dievas nutraukia Savo ištaras. Dievo darbo principas toks: kai Jo darbas pasiekia aukščiausią tašką, Jis jį užbaigia; pasiekus šį tašką, Jis darbo nebetęsia, o staiga jį nutraukia. Jis niekada neatlieka nereikalingo darbo.

Išnašos:

a. Ju Gongas, dar žinomas kaip „Senolis Ju“, yra legendinė kinų tautosakos figūra. Pasakojimas apie Ju, perkeliantį kalnus, simbolizuoja atkaklumą susidūrus su iš pažiūros neįmanoma užduotimi.