Tikėdamas Dievą, privalai paklusti Dievui, įgyvendinti tiesą praktikoje ir atlikti visas savo pareigas. Be to, privalai suprasti dalykus, kuriuos turėtum patirti. Jei patiri tik apgenėjimą, drausminimą ir teismą, jei tik mėgaujiesi Dievu, bet nepajėgi pajusti, kada Dievas tave drausmina ar apgeni, tai yra nepriimtina. Galbūt šį kartą patirdamas gryninimą išlieki tvirtas, tačiau to vis dar nepakanka; privalai ir toliau žengti pirmyn. Meilės Dievui pamoka yra begalinė; ji niekada nesibaigs. Žmonės mano, kad tikėti į Dievą yra labai paprasta, tačiau iš tikrųjų jį patyrę supranta, kad tikėti Dievą nėra taip paprasta, kaip žmonės įsivaizduoja. Kai Dievas atlieka žmogaus gryninimo darbą, žmogus kenčia. Kuo didesnį gryninimą žmogus patiria, tuo didesnė bus jo Dievą mylinti širdis ir tuo daugiau Dievo didžiosios galios jame atsiskleis. Ir priešingai, kuo mažiau gryninimo žmogus patiria, tuo mažesnė bus jo Dievą mylinti širdis ir tuo mažiau Dievo didžiosios galios jame atsiskleis. Kuo didesnį gryninimą ir skausmą žmogus patiria ir kuo labiau yra kankinamas, tuo gilesnė taps jo meilė Dievui, tuo tikresnis taps jo tikėjimas į Dievą ir tuo gilesnis bus jo Dievo pažinimas. Savo patirtyse pamatysi, kad žmonės, kurie patiria didelį gryninimą ir kančias, kurie yra daug apgenimi ir drausminami, ir jų Dievo pažinimas yra gilesnis bei išsamesnis. Tų, kurie nepatyrė apgenėjimo, pažinimas yra tik paviršutiniškas. Jie tegali pasakyti: „Dievas toks geras, Jis suteikia žmonėms malonę, kad jie galėtų Juo mėgautis.“ Jei jie patyrė apgenėjimą ir drausminimą, tuomet gali kalbėti apie tikrą Dievo pažinimą. Taigi kuo nuostabesnis Dievo darbas su žmogumi, tuo jis vertingesnis ir reikšmingesnis. Kuo jis tau sunkiau perprantamas ir kuo labiau neatitinka tavo sampratų, tuo labiau Dievo darbas gali tave užkariauti, įgyti ir ištobulinti. Kokia didžiulė Dievo darbo reikšmė! Jei Dievas šitaip negrynintų žmogaus, jei Jis nedirbtų pagal šį metodą, Jo darbas būtų neveiksmingas ir bereikšmis. Čia slypi ypatinga to, kas buvo minėta praeityje, reikšmė – Dievas išsirenka ir įgyja šią grupę bei padaro ją visaverte paskutinėmis dienomis. Kuo didesnį darbą Jis atlieka su jumis, tuo gilesnė ir tyresnė jūsų meilė Dievui. Kuo didesnis Dievo darbas, tuo daugiau Jo išminties žmogus gali suvokti ir tuo giliau Jį pažįsta. Paskutinėmis dienomis šešių tūkstančių metų Dievo valdymo planas pasibaigs. Ar jis iš tikrųjų gali lengvai pasibaigti? Ar Jam užkariavus žmogų Jo darbas bus baigtas? Ar tai gali būti taip paprasta? Žmonės įsivaizduoja, kad tai labai paprasta, tačiau tai, ką daro Dievas, nėra taip paprasta. Kiekviena Dievo atliekamo darbo dalis žmogui yra nesuvokiama. Jei galėtum jį perprasti, tai Dievo darbas neturėtų nei reikšmės, nei vertės. Dievo atliekamas darbas yra neperprantamas; jis pernelyg neatitinka tavo sampratų ir kuo labiau jis neatitinka tavo sampratų, tuo reikšmingesnis pasirodo Dievo darbas; jei jis atitiktų tavo sampratas, būtų beprasmis. Šiandien jauti, kad Dievo darbas toks nuostabus, ir kuo nuostabesnis jis tau atrodo, tuo labiau jauti, kad Dievas yra neperprantamas, ir matai, kokie didingi yra Dievo darbai. Jei Jis atliktų tik paviršutinišką, atmestiną darbą, kad užkariautų žmogų, ir paskui nieko daugiau nedarytų, žmogus nepajėgtų pamatyti Dievo darbo reikšmės. Nors dabar patiri šiek tiek gryninimo, jis labai naudingas tavo augimui gyvenime; todėl jums būtina patirti tokias kančias. Šiandien patiri šiek tiek gryninimo, tačiau vėliau iš tikrųjų galėsi išvysti Dievo darbus ir galiausiai pasakysi: „Dievo darbai tokie nuostabūs!“ Tai bus tavo širdies žodžiai. Kurį laiką patyrę Dievo gryninimą (tarnų išmėginimą ir baudimo laiką), kai kurie žmonės galiausiai pasakė: „Tikėti Dievą iš tikrųjų nėra lengva!“ Tai, kad jie pavartojo žodžius „iš tikrųjų nėra lengva“, rodo, kad Dievo darbai yra nesuvokiami, kad Dievo darbas turi didžiulę reikšmę ir vertę ir Jo darbas yra toks vertingas, jog žmogus turėtų jį branginti. Jei, Man atlikus tiek daug darbo, tu neturėtum nė menkiausio supratimo, ar Mano darbas vis dar turėtų vertę? Tai privers tave pasakyti: „Tarnauti Dievui iš tikrųjų nelengva, Dievo darbai tokie nuostabūs ir Dievas iš tikrųjų išmintingas! Dievas toks mielas!“ Jei, kurį laiką tai patyręs, gali pasakyti tokius žodžius, tai įrodo, kad įgijai Dievo darbo tavyje rezultatą. Vieną dieną, kai skelbsi užsienyje ir kas nors tavęs paklaus: „Kaip sekasi tikėti Dievą?“, galėsi pasakyti: „Dievo darbai tokie nuostabūs!“ Jie pajus, kad tavo žodžiai byloja apie praktines patirtis. Tai tikras liudijimas. Pasakysi, kad Dievo darbas kupinas išminties, kad Jo darbas tavyje iš tikrųjų tave įtikino, užkariavo tavo širdį ir kad visada Jį mylėsi, nes Jis daugiau nei vertas žmogaus meilės! Jei gali kalbėti apie šiuos dalykus, gali sujaudinti žmonių širdis. Visa tai yra liudijimas. Jei gali svariai paliudyti ir sujaudinti žmones iki ašarų, tai rodo, kad iš tikrųjų myli Dievą, nes gebi liudyti meilę Dievui, ir per tave Dievo darbai gali būti patvirtinti liudijimu. Jei tavo liudijimas leidžia kitiems ieškoti Dievo darbo, patirti Dievo darbą ir išlikti tvirtiems bet kokiomis aplinkybėmis, kurias jie patiria, toks ir tik toks liudijimas yra tikras liudijimas ir būtent to dabar iš tavęs reikalaujama. Turėtum matyti, kad Dievo darbas nepaprastai vertingas ir žmonės turėtų jį branginti, kad Dievas toks brangus ir toks turtingas; Jis gali ne tik kalbėti, bet ir teisti žmones, gryninti jų širdis, teikti jiems džiaugsmą, juos įgyti, užkariauti ir tobulinti. Iš savo patirties pamatysi, kad Dievas labai vertas meilės. Tad kaip labai dabar myli Dievą? Ar tikrai gali tai pasakyti iš širdies? Kai galėsi išreikšti šiuos žodžius iš širdies gelmių, tuomet turėsi liudijimą. Kai tavo patirtis pasieks šį lygį, gebėsi liudyti apie Dievą ir būsi tam tinkamas. Jei savo patirtyje nepasieksi šio lygio, tau dar būs labai toli iki šio lygio. Normalu, kad gryninimo metu žmonės atskleidžia silpnybes, tačiau po gryninimo turėtum gebėti pasakyti: „Dievas toks išmintingas Savo darbe!“ Jei iš tikrųjų gali praktiškai suprasti šiuos žodžius, tai bus vertinga ir tavo patirtis turės vertę.

Ko dabar turėtum siekti? Ar gebi liudyti apie Dievo darbą, ar gali tapti Dievo liudijimu ir išraiška ir ar esi tinkamas, kad Jis tave naudotų – štai ko turėtum siekti. Kiek darbo Dievas iš tikrųjų atliko su tavimi? Kiek matei, kiek suvokei? Kiek patyrei ir paragavai? Nesvarbu, ar Dievas tave išmėgino, apgenėjo, ar drausmino, visa tai, ką Jis darė, visas Jo darbas buvo atliekamas tavyje. Tačiau ar būdamas tikintis Dievą ir norintis siekti, kad Jis tave ištobulintų, gebi liudyti apie Dievo darbą remdamasis savo praktine patirtimi? Ar gali per savo praktinę patirtį išreikšti Dievo žodį savo gyvenimu? Ar gebi savo praktine patirtimi padėti kitiems ir skirti visą savo gyvenimą Dievo darbui liudyti? Kad liudytum apie Dievo darbą, privalai remtis savo patirtimi, pažinimu ir sumokėta kaina. Tik taip gali įgyvendinti Jo ketinimus. Ar esi žmogus, liudijantis apie Dievo darbą? Ar esi tam pasiryžęs? Jei gebi liudyti apie Jo vardą, o juo labiau apie Jo darbą, ir jei gali savo gyvenimu išreikšti Jo žmonių atvaizdą, kurio Jis reikalauja, tuomet esi Dievo liudytojas! Kaip iš tiesų liudiji apie Dievą? Jei sieki ir trokšti savo gyvenimu išreikšti Dievo žodį ir liudyti savo lūpomis, kad žmonės galėtų pažinti Jo darbą ir matyti Jo darbus, jei iš tikrųjų to sieki, Dievas tave tobulins. Jei sieki tik būti Dievo ištobulintas ir pačioje pabaigoje palaimintas, tavo požiūris į tai, ką reiškia tikėti Dievą, nėra tyras. Turėtum siekti pamatyti Dievo darbus tikrame gyvenime, įgyvendinti Jo ketinimus, kai Jis tau juos parodo, ir siekti suprasti, kaip turėtum liudyti apie Jo nuostabumą bei išmintį ir kaip liudyti apie tai, kaip Jis tave drausmina ir apgeni. Visa tai dabar turėtum apmąstyti. Jei tavo Dievą mylinti širdis skirta vien tam, kad galėtum įgyti šlovę kartu su Dievu po to, kai Jis tave ištobulins, to vis dar nepakanka ir tai negali atitikti Dievo reikalavimų. Privalai gebėti liudyti apie Dievo darbą, atitikti Jo reikalavimus ir praktiškai patirti Jo atliekamą darbą su žmonėmis. Ar tai būtų skausmas, ašaros, ar sielvartas – visa tai privalai patirti praktiškai. Visa tai skirta tau, kaip Dievo liudytojui, tobulinti. Kas būtent dabar verčia tave kentėti ir siekti būti ištobulintam? Ar iš tikrųjų dabar kenti dėl meilės Dievui ir dėl to, kad liudytum apie Jį? O gal dėl kūno palaiminimų, dėl tavo ateities perspektyvų ir likimo? Visi tavo ketinimai, paskatos ir tikslai, kurių sieki, privalo būti ištaisyti ir negali būti grindžiami tavo paties valia. Jei vienas žmogus siekia būti ištobulintas, kad gautų palaiminimus ir turėtų karaliaus valdžią, o kitas siekia būti ištobulintas, kad įtiktų Dievui ir praktiškai liudytų apie Dievo darbą, kurį iš šių dviejų siekimo būdų pasirinktum? Jei pasirinktum pirmąjį, vis dar būtum pernelyg toli nuo Dievo standartų. Kadaise sakiau, kad Mano darbai bus paskelbti visoje visatoje ir kad visatoje turėsiu Karaliaus valdžią. Kita vertus, jums patikėta liudyti apie Dievo darbą, o ne tapti karaliais ir pasirodyti visai visatai. Leisti Dievo darbams užpildyti kosmosą ir dangaus skliautą, leisti visiems juos pamatyti ir pripažinti – šie žodžiai sakomi apie Patį Dievą, o žmonės turėtų liudyti apie Dievą. Kiek supranti apie Dievą? Kiek gali paliudyti apie Dievą? Koks yra Dievo vykdomo žmogaus tobulinimo tikslas? Supratęs Dievo ketinimus, kaip turėtum paisyti Jo ketinimų? Jei nori būti ištobulintas ir liudyti apie Dievo darbą tuo, ką išreiški savo gyvenimu, jei turi šią varomąją jėgą, tuomet nieko nėra pernelyg sunkaus. Dabar žmonėms reikia tikėjimo. Jei turi šią varomąją jėgą, lengva atsisakyti bet kokio negatyvumo, pasyvumo, tingumo ir kūno sampratų, pasaulietiško elgesio filosofijų, maištingo būdo, jausmų ir taip toliau.

Patiriant išmėginimus, normalu, kad žmonės yra silpni, negatyvūs, nesupranta Dievo ketinimų arba neaiškiai suvokia praktikos kelią. Tačiau bet kuriuo atveju privalai tikėti Dievo darbu ir, kaip Jobas, neišsižadėti Dievo. Nors Jobas buvo silpnas ir keikė dieną, kurią gimė, jis neneigė, kad viskas, ką žmonės turi jiems gimus, yra suteikta Jahvės ir kad Jahvė taip pat yra Tas, kuris visa tai atima. Kad ir kokius išmėginimus jis patyrė, šį tikėjimą jis išlaikė. Kad ir kokį gryninimą patirtum per Dievo žodžius savo patirtyse, galiausiai Dievas nori tavo tikėjimo ir Dievą mylinčios širdies. Taip dirbdamas Jis tobulina žmogaus tikėjimą, meilę ir ryžtą. Dievas atlieka žmogaus tobulinimo darbą, kurio žmogus negali nei matyti, nei paliesti; tokiomis aplinkybėmis reikia tikėjimo. Kai ko nors negalima pamatyti plika akimi, reikalingas tikėjimas. Kai negali atsisakyti savo sampratų, reikalingas tikėjimas. Kai neaiškiai suvoki Dievo darbą, reikia turėti tikėjimą, užimti tvirtą poziciją ir išlikti tvirtam savo liudijime. Kai Jobas pasiekė šį tašką, Dievas jam pasirodė ir su juo kalbėjo. Tai reiškia, kad tik turėdamas tikėjimą galėsi pamatyti Dievą. Kai turi tikėjimą, Dievas tave tobulins, o jei tikėjimo neturi, Jis negali to padaryti. Dievas tau suteiks visa, ką tikiesi įgyti. Jei neturi tikėjimo, negali būti ištobulintas ir nepajėgsi pamatyti Dievo darbų, juo labiau Jo visagalybės. Kai savo tikrosiose patirtyse turėsi tikėjimą, leidžiantį pamatyti Jo darbus, Dievas tau pasirodys ir apšvies bei ves tave tavo viduje. Be tokio tikėjimo Dievas negalės to padaryti. Jei nustojai dėti viltis į Dievą, kaip galėsi patirti Jo darbą? Todėl tik tada, kai turi tikėjimą ir neabejoji Dievu, tik tada, kai iš tikrųjų tiki Jį, kad ir ką Jis darytų, Jis apšvies ir nušvies tave per tavo patirtis ir tik tada galėsi pamatyti Jo darbus. Visa tai pasiekiama per tikėjimą. Tikėjimas atsiranda tik per gryninimą, o be gryninimo tikėjimas negali augti. Ką reiškia tikėjimas? Tikėjimas – tai tikras įsitikinimas ir nuoširdi širdis, kuriuos žmonės turėtų puoselėti tada, kai negali ko nors pamatyti ar paliesti, kai Dievo darbas neatitinka žmogiškųjų sampratų ir yra žmogui nepasiekiamas. Tai yra tikėjimas, apie kurį kalbu. Žmonėms reikia tikėjimo kančių ir gryninimo metu, ir turėdami tikėjimą jie susiduria su gryninimu – gryninimas ir tikėjimas negali būti atskirti. Jei, kad ir kaip Dievas dirbtų ir kad ir kokios būtų tavo aplinkybės, gali siekti gyvenimo ir ieškoti tiesos, siekti pažinti Dievo veiksmus ir Jo darbus bei gebi elgtis remdamasis tiesa, tai reiškia, kad turi tikrą tikėjimą, ir tai įrodo, kad nepraradai tikėjimo į Dievą. Jei patirdamas gryninimą gali atkakliai siekti tiesos, iš tikrųjų mylėti Dievą ir nepradėti Juo abejoti, ir, kad ir ką Jis darytų, vis tiek praktikuoji tiesą, kad Jam įtiktum, ir gali širdies gelmėse ieškoti Jo ketinimų bei į Jo ketinimus atsižvelgti, būtent tai reiškia turėti tikrą tikėjimą į Dievą. Praeityje, kai Dievas pasakė, kad turėsi karaliaus valdžią, tu Jį mylėjai, o kai Jis tau atvirai pasirodė, tu Jo siekei. Tačiau dabar Dievas pasislėpęs, tu negali Jo matyti ir tave užklupo sunkumai – ar tokiu metu nustoji dėti viltis į Dievą? Taigi privalai visą laiką siekti gyvenimo ir stengtis įgyvendinti Dievo ketinimus. Tai vadinama tikru tikėjimu ir tai yra tikriausia bei gražiausia meilė.

Praeityje visi žmonės ateidavo prieš Dievą pareikšti savo pasiryžimą ir sakydavo: „Net jei niekas kitas nemyli Dievo, aš privalau Jį mylėti.“ Tačiau dabar tave užklumpa gryninimas ir kadangi jis neatitinka tavo sampratų, tu prarandi tikėjimą į Dievą. Ar tai tikra meilė? Daugybę kartų skaitei apie Jobo darbus – ar juos pamiršai? Tikra meilė gali susiformuoti tik iš tikėjimo. Per patiriamą gryninimą ugdyti tikrą meilę Dievui ir savo tikrose patirtyse tikint paisyti Dievo ketinimų, tikėjimu sukilti prieš savo kūną ir siekti gyvenimo – štai ką žmonės turėtų daryti. Jei taip elgsiesi, galėsi matyti Dievo darbus, tačiau jei stokosi tikėjimo, negalėsi nei matyti Dievo darbų, nei patirti Jo darbo. Jei nori, kad Dievas tave naudotų ir tobulintų, privalai turėti kiekvieną tiesos aspektą: ryžtą kentėti, tikėjimą, ištvermę, paklusnumą ir gebėjimą ieškoti tiesos bei suprasti Dievo ketinimus, gebėjimą atsižvelgti į Jo sielvartą ir rūpestingai puoselėjamus ketinimus ir taip toliau. Tobulinti žmogų nelengva ir kiekvienas tavo patiriamas gryninimas reikalauja tavo tikėjimo ir meilės. Jei nori būti Dievo ištobulintas, nepakanka vien lakstyti ir nepakanka vien aukotis Dievui. Privalai turėti daug dalykų, kad galėtum tapti Dievo ištobulintu žmogumi. Susidūręs su kančiomis, privalai gebėti nebesirūpinti savo kūnu ir nesiskųsti Dievu. Kai Dievas nuo tavęs pasislepia, privalai išlaikyti tikėjimą ir toliau Juo sekti, išlaikyti ankstesnę meilę ir neleisti jai pasikeisti ar išblėsti. Kad ir ką Dievas darytų, privalai leisti Jam diriguoti, kaip Jis nori, ir verčiau keikti savo kūną, nei skųstis Juo. Susidūręs su išmėginimais, privalai verčiau iškęsti skausmą, kurį sukelia atsisakymas to, ką myli, ir karčiai verkti, nei neįtikti Dievui. Tik tai yra tikra meilė ir tikras tikėjimas. Kad ir koks būtų tavo tikrasis dvasinis ūgis, pirmiausia privalai turėti ir ryžto kentėti, ir tikrą tikėjimą. Be to, privalai turėti ryžto maištauti prieš kūną; privalai verčiau rinktis kentėjimus ir asmeninių interesų praradimus, nei nesugebėti įgyvendinti Dievo ketinimų. Taip pat privalai gebėti širdyje apgailestauti: praeityje nesugebėjai įtikti Dievui, o dabar gali gailėtis. Tau neturi trūkti nė vieno iš šių dalykų – būtent per juos Dievas tave ištobulins. Jei neatitinki šių sąlygų, negali būti ištobulintas.

Tas, kuris tarnauja Dievui, turėtų ne vien mokėti dėl Jo kentėti; jis taip pat turėtų suprasti, kad tikėjimo į Dievą tikslas yra siekti mylėti Dievą. Dievas tave naudoja ne tik tam, kad tave grynintų ir verstų kentėti, bet ir tam, kad pažintum Jo darbus, pažintum tikrąją žmogaus gyvenimo reikšmę ir juo labiau suprastum, kad tarnauti Dievui nėra lengva užduotis. Patirti Dievo darbą reiškia ne mėgautis malone, o veikiau kentėti dėl meilės Dievui. Kadangi mėgaujiesi Dievo malone, privalai mėgautis ir Jo baudimu; privalai visa tai patirti. Jei gali patirti, kaip Dievas tave apšviečia, ir gali patirti, kaip Jis tave apgeni bei teisia, tavo patirtis bus visapusiška. Dievas tavyje atliko Savo teismo darbą, taip pat ir Savo baudimo darbą. Dievo žodis tave ne tik apgenėjo, bet ir apšvietė bei nušvietė. Kai esi negatyvus ir silpnas, Dievas vis tiek tavimi rūpinasi. Visas šis darbas moko tave, kad viskas, kas susiję su žmogumi, yra Dievo diriguojama. Gali manyti, kad tikėjimas į Dievą tėra kančios, daugybės dalykų darymas dėl Jo, tavo kūno ramybė, sklandi visų dalykų eiga ar tavo patogumas ir ramybė visuose dalykuose. Nė vieno iš šių tikslų žmonės neturėtų turėti tikėdami Dievą. Jei tiki dėl šių tikslų, tavo požiūris neteisingas ir tu tiesiog negali būti ištobulintas. Dievo darbai, Dievo teisus būdas, Jo išmintis, Jo žodžiai, Jo nuostabumas ir nesuvokiamumas – visa tai žmonės turėtų suprasti. Tai suprasdamas turėtum išlaisvinti savo širdį nuo asmeninių reikalavimų, vilčių ir sampratų. Tik pašalinęs šiuos dalykus gali atitikti Dievo reikalaujamas sąlygas. Tik taip gali turėti gyvenimą ir įtikti Dievui. Tikėjimo į Dievą tikslas yra patenkinti Jį ir savo gyvenimu išreikšti būdą, kurio Jis reikalauja, kad per šią nevertų žmonių grupę galėtų pasireikšti Jo darbai ir šlovė. Tai yra teisingas požiūris į Dievo tikėjimą ir tikslas, kurio turėtum siekti. Privalai pakeisti savo požiūrį į Dievo tikėjimą ir turėtum siekti įgyti Dievo žodžius. Privalai valgyti ir gerti Dievo žodžius ir gebėti savo gyvenimu išreikšti tiesą, o ypač privalai gebėti matyti Jo praktinius darbus, Jo nuostabius darbus visoje visatoje ir praktinį darbą, kurį Jis atlieka įsikūnijęs. Per savo tikras patirtis suprasi, kaip Dievas dirba su tavimi ir kokie yra Dievo ketinimai tavo atžvilgiu. Viso to tikslas – kad galėtum nusimesti savo šėtoniškus, sugedusius polinkius. Taip nusimesi visą savyje esantį nešvarumą ir neteisumą, atsisakysi savo klaidingų ketinimų ir išsiugdysi tikrą tikėjimą į Dievą. Tik turėdamas tikrą tikėjimą gali iš tikrųjų mylėti Dievą. Tik tikėdamas Jį gali nuoširdžiai mylėti Dievą. Ar gali pasiekti meilę Dievui netikėdamas Jo? Kadangi tiki Dievą, negali būti dėl to sutrikęs. Kai kurie žmonės įgyja motyvacijos vos pamatę, kad tikėjimas į Dievą atneš jiems palaiminimų, tačiau ją praranda vos pamatę, kad turės kentėti gryninimą. Ar tai reiškia tikėti Dievą? Galiausiai savo tikėjime privalai pasiekti visišką ir besąlygišką paklusnumą Dievo akivaizdoje. Tiki Dievą, tačiau jei vis dar keli Jam reikalavimus, turi daugybę religinių sampratų, kurių negali atsisakyti, asmeninių interesų, kurių negali atsisakyti, ir vis dar sieki kūno palaiminimų bei nori, kad Dievas išgelbėtų tavo kūną, išgelbėtų tavo sielą, tuomet elgiesi kaip žmogus, kurio požiūris yra neteisingas. Nors religinių įsitikinimų turintys žmonės tiki Dievą, jie nesiekia pakeisti savo polinkių ir nesiekia pažinti Dievo, o siekia tik savo kūno interesų. Daugelio iš jūsų tikėjimas priklauso religinių įsitikinimų kategorijai; tai nėra tikras tikėjimas į Dievą. Kad tikėtų Dievą, žmonės privalo turėti širdį, pasirengusią dėl Jo kentėti, ir ryžtą atsisakyti savęs. Jei žmonės neatitinka šių dviejų sąlygų, jų tikėjimas į Dievą negalioja ir jie negalės pakeisti savo polinkių. Tik žmonės, kurie iš tikrųjų siekia tiesos, Dievo pažinimo ir gyvenimo, yra tie, kurie iš tikrųjų tiki Dievą.

Kai tave užklumpa išmėginimai, kaip į juos žiūrėsi, atsižvelgdamas į Dievo darbą? Ar būsi negatyvus, ar mėginsi suprasti Dievo vykdomą žmogaus išmėginimą ir gryninimą iš teigiamos pusės? Ką įgysi per Dievo išmėginimus ir gryninimą? Ar tavo meilė Dievui augs? Kai būsi gryninamas, ar gebėsi rimtai žiūrėti į Dievo tavyje atliekamą darbą, atsižvelgdamas į Jobo išmėginimus? Ar per Jobo išmėginimus gali pamatyti, kaip Dievas išmėgina žmogų? Kokį įkvėpimą tau gali suteikti Jobo išmėginimai? Ar norėsi gryninimo metu išlikti tvirtam savo liudijime apie Dievą, ar norėsi patenkinti kūną patogiomis aplinkybėmis? Koks iš tikrųjų tavo požiūris į tikėjimą Dievu? Ar jis iš tikrųjų skirtas Jam, o ne kūnui? Ar iš tiesų turi tikslą, kurio sieki? Ar nori patirti gryninimą, kad būtum Dievo ištobulintas, ar verčiau norėtum būti Dievo baudžiamas ir prakeiktas? Koks iš tikrųjų tavo požiūris į liudijimą apie Dievą? Ką žmonės turėtų daryti tam tikromis aplinkybėmis, kad iš tikrųjų liudytų apie Dievą? Kadangi veikiantis Dievas per tave atskleidė tiek daug Savo praktinio darbo, kodėl tau vis kyla minčių išeiti? Ar tavo tiikėjimas į Dievą skirtas Dievui? Dauguma jūsų galvoja apie save ir siekia asmeninės naudos. Labai mažai žmonių tiki Dievą dėl Dievo; argi tai nėra maištingumas?

Gryninimo darbo tikslas pirmiausia yra tobulinti žmonių tikėjimą. Galiausiai pasiekiama tai, kad nori išeiti, bet negali, kad kai kurie žmonės vis dar sugeba tikėti net ir tada, kai neturi nė menkiausios vilties, o kiti visiškai nebeturi jokios vilties dėl savo perspektyvų. Tik šiuo laiku Dievo gryninimas bus baigtas. Jei žmonės dar nėra pasiekę to etapo, kai balansuoja tarp gyvybės ir mirties, ir neparagavo mirties, jų gryninimas nebus baigtas. Net tie, kurie buvo tarnų etape, nebuvo iki galo išgryninti. Jobas patyrė gryninimą iki galo ir neturėjo kuo pasikliauti. Žmonės privalo būti išgryninti tiek, kad nebeturės nė kruopelės vilties ir nė vieno dalyko, kuriuo galėtų pasikliauti. Tik tai yra tikras gryninimas. Tarnų metu, jei tavo širdis visada buvo rami Dievo akivaizdoje ir jei, kad ir ką Jis darytų ir kad ir kokie būtų Jo ketinimai tavo atžvilgiu, visada paklusdavai Jo sutvarkymams, tuomet kelio pabaigoje suprastum visa, ką Dievas padarė. Kai patiri Jobo išmėginimus, tuo pat metu patiri ir Petro išmėginimus. Kai Jobas buvo išmėginamas, jis išliko tvirtas savo liudijime ir galiausiai jam pasirodė Jahvė. Tik išlikęs tvirtas savo liudijime jis tapo vertas pamatyti Dievo veidą. Kodėl sakoma: „Slepiuosi nuo nešvaros krašto, bet pasirodau šventajai karalystei“? Tai reiškia, kad tik tada, kai esi pašventintas ir išlieki tvirtas savo liudijime, esi vertas pamatyti Dievo veidą. Jei negali išlikti tvirtas savo liudijime, nesi vertas pamatyti Jo veido. Jei susidūręs su gryninimu atsitrauki ar reški nepasitenkinimą Dievu ir taip nesugebi išlikti tvirtas savo liudijime bei tampi Šėtono pajuokos objektu, nesulauksi Dievo apsireiškimo. Jei esi kaip Jobas, kuris per išmėginimus keikė savo kūną, bet nereiškė nepasitenkinimo Dievu ir gebėjo nekęsti savo kūno nesiskųsdamas ir nenusidėdamas savo žodžiais, tuomet išliksi tvirtas savo liudijime. Kai patirsi tam tikro masto gryninimą ir galėsi būti kaip Jobas, visiškai paklusnus Dievo akivaizdoje ir nekeliantis Jam kitų reikalavimų bei neturintis savo sampratų, Dievas tau pasirodys. Dabar Dievas tau nepasirodo, nes turi tiek daug savo sampratų, asmeninių išankstinių nuostatų, savanaudiškų minčių, individualių reikalavimų ir kūniškų interesų ir nesi vertas pamatyti Jo veido. Jei pamatytum Dievą, vertintum Jį pagal savo sampratas ir taip tu Jį prikaltum prie kryžiaus. Jei tave užklumpa daugybė dalykų, neatitinkančių tavo sampratų, tačiau gebi jų atsisakyti ir per juos pažinti Dievo darbus, o gryninimo metu atskleisti savo Dievą mylinčią širdį, tai reiškia išlikti tvirtam savo liudijime. Jei tavo namuose ramu, mėgaujiesi kūniškais patogumais, niekas tavęs nepersekioja, o tavo broliai ir seserys bažnyčioje tau paklūsta, ar gali atsiskleisti tavo Dievą mylinti širdis? Ar tokia padėtis gali tave gryninti? Tik per gryninimą gali pasirodyti tavo Dievą mylinti širdis ir tik per įvykius, neatitinkančius tavo sampratų, gali būti ištobulintas. Pasitelkdamas daugybę negatyvių dalykų ir visokias Šėtono apraiškas – jo veiksmus, jo kaltinimus, jo trikdymą ir klaidinimą – Dievas aiškiai parodo tau bjaurų Šėtono veidą ir taip suteikia tau gebėjimą atpažinti Šėtoną, kad galėtum jo nekęsti ir prieš jį sukilti.

Daugybę tavo nesėkmių ir silpnumo patirčių, daugybę tavo negatyvumo laikotarpių galima vadinti Dievo išmėginimais. Taip yra todėl, kad viskas ateina iš Dievo ir visi dalykai bei įvykiai yra Jo rankose. Ar tau nepasiseka, ar esi silpnas ir suklumpi, viskas priklauso nuo Dievo ir yra Jo rankose. Dievo požiūriu tai yra tavo išmėginimas, o jei nesugebi to atpažinti, jis taps gundymu. Yra dviejų rūšių būsenos, kurias žmonės turėtų atpažinti: viena kyla iš Šventosios Dvasios, o kitos tikėtinas šaltinis yra Šėtonas. Viena yra būsena, kai Šventoji Dvasia tave nušviečia ir leidžia tau pažinti save, nekęsti savęs ir dėl savęs atgailauti, gebėti iš tikrųjų mylėti Dievą ir pasiryžti Jam įtikti. Kita yra būsena, kai pažįsti save, bet esi negatyvus ir silpnas. Galima sakyti, kad tai Dievo gryninimas, ir galima sakyti, kad tai Šėtono gundymas. Jei suvoki, kad taip Dievas tave gelbsti, ir jei jauti, kad dabar esi Jam labai skolingas, kad nuo šiol turėtum stengtis pasitaisyti, nebegyventi tokiame išsigimime ir tinkamai valgyti bei gerti Dievo žodžius, ir jei visada manai, kad esi niekam tikęs, ir turi trokštančią širdį, tuomet tai yra Dievo išmėginimas. Pasibaigus kančioms ir tau vėl žengiant pirmyn, Dievas ir toliau tave ves, nušvies, apšvies ir maitins. Tačiau jei negali to atpažinti ir tampi negatyvus, tiesiog pasiduodamas nevilčiai, jei taip galvoji, tai reiškia, kad tave užklupo Šėtono gundymas. Kai Jobas patyrė išmėginimus, Dievas ir Šėtonas lažinosi tarpusavyje ir Dievas leido Šėtonui kankinti Jobą. Nors Jobą išmėgino Dievas, iš tikrųjų jį užklupo Šėtonas. Šėtonui tai buvo Jobo gundymas, tačiau Jobas stovėjo Dievo pusėje. Jei taip nebūtų buvę, Jobas būtų pasidavęs gundymui. Kai žmonės pasiduoda gundymui, jie atsiduria pavojuje. Galima sakyti, kad gryninimo patyrimas yra Dievo išmėginimas, tačiau jei tavo būsena nėra gera, galima sakyti, kad tai Šėtono gundymas. Jei regėjimai tau yra neaiškūs, Šėtonas tave kaltins ir trukdys tau aiškiai suvokti regėjimus. Pats to nesuvokdamas pasiduosi gundymui.

Jei nepatiri Dievo darbo, niekada negalėsi būti ištobulintas. Savo patirtyje taip pat privalai gilintis į detales. Pavyzdžiui, kokie dalykai skatina tave susidaryti sampratas ir daugybę paskatų ir kokių tinkamų praktikų turi šioms problemoms spręsti? Jei gali patirti Dievo darbą, tai reiškia, kad turi dvasinį ūgį. Jei tik išoriškai esi energingas, tai nėra tikras dvasinis ūgis ir tikrai negalėsi išlikti tvirtas. Tik tada, kai gebate patirti Dievo darbą ir jį patirti bei apmąstyti bet kuriuo laiku ir bet kurioje vietoje, kai gebate palikti ganytojus ir gyventi savarankiškai pasikliaudami Dievu ir kai gebate matyti Dievo praktinius darbus – tik tada bus įgyvendinti Dievo ketinimai. Dabar dauguma žmonių nežino, kaip tai patirti, o susidūrę su problema nežino, kaip ją išspręsti; jie nepajėgia patirti Dievo darbo ir negali gyventi dvasinio gyvenimo. Privalai įtraukti Dievo žodžius ir darbą į savo tikrąjį gyvenimą.

Kartais Dievas suteikia tau tam tikrą jausmą, dėl kurio prarandi vidinį malonumą ir Dievo buvimą, todėl esi panardinamas į tamsą. Tai tam tikras gryninimas. Kad ir ką darytum, viskas visada pakrypsta ne taip arba atsitrenki į sieną. Tai Dievo drausminimas. Kartais, kai padarai ką nors maištingo ir besipriešinančio Dievui, niekas kitas gali apie tai nežinoti – tačiau Dievas žino. Jis neleis tau išvengti pasekmių ir tave drausmins. Šventosios Dvasios darbas labai detalus. Jis labai aiškiai nagrinėja kiekvieną žmonių žodį ir veiksmą, kiekvieną jų poelgį ir judesį, kiekvieną jų mintį ir idėją, suteikdamas jiems vidinį suvokimą. Padarai ką nors vieną kartą ir viskas pakrypsta ne taip, padarai dar kartą ir vis tiek viskas pakrypsta ne taip, ir pamažu pradedi suprasti Šventosios Dvasios darbą. Daugybę kartų patyręs drausminimą, žinosi, ką daryti, kad tai atitiktų Dievo ketinimus, ir kas neatitinka Jo ketinimų. Galiausiai tiksliai reaguosi į Šventosios Dvasios vedimą tavo viduje. Kartais būsi maištingas ir Dievas tave bars tavo viduje. Visa tai kyla iš Dievo drausminimo. Jei nebrangini Dievo žodžio, jei menkini Jo darbą, Jis nekreips į tave dėmesio. Kuo rimčiau žiūrėsi į Dievo žodžius, tuo labiau Jis tave apšvies. Dabar bažnyčioje yra žmonių, kurių tikėjimas į Dievą yra miglotas ir painus, ir jie daro daugybę ribą peržengiančių dalykų, nepatirdami drausminimo, todėl juose negalima aiškiai matyti Šventosios Dvasios darbo. Norėdami užsidirbti pinigų, kai kurie žmonės atsisako savo pavedimo ir išeina užsiimti verslu, tačiau už tai nėra drausminami; tokiam žmogui gresia dar didesnis pavojus. Jie ne tik šiuo metu neturi Šventosios Dvasios darbo, bet ir ateityje juos bus sunku tobulinti. Yra daugybė žmonių, kuriuose negalima matyti Šventosios Dvasios darbo ir kuriuose negalima matyti Dievo drausminimo. Tai tie, kuriems neaiškūs Dievo ketinimai ir kurie nepažįsta Jo darbo. Jei gryninimo metu žmonės gali išlikti tvirti, sekti Dievu, kad ir ką Jis darytų, bent jau nepasitraukti ir pasiekti 0,1 % to, ką pasiekė Petras, tuomet to pakanka. Tačiau tokie žmonės neturi jokios vertės Dievui juos naudojant. Daugybė žmonių greitai supranta dalykus, iš tikrųjų myli Dievą ir gali pranokti Petro lygį, ir Dievas atlieka jų tobulinimo darbą. Tokius žmones pasiekia drausminimas ir apšvietimas ir jei juose yra kas nors, kas neatitinka Dievo ketinimų, jie gali to iš karto atsisakyti. Tokie žmonės yra auksas, sidabras ir brangakmeniai – jų vertė didžiausia! Jei Dievas atliko daug darbo, bet tu vis dar esi kaip smėlis ar akmuo, tuomet esi bevertis!

Dievo darbas milžiniško ugniaspalvio slibino šalyje yra nuostabus ir nesuvokiamas. Jis tobulins vieną žmonių grupę, o kai kuriuos kitus pašalins, nes bažnyčioje yra visokių žmonių – yra mylinčių tiesą ir jos nemylinčių; yra patiriančių Dievo darbą ir jo nepatiriančių; yra atliekančių savo pareigą ir jos neatliekančių; yra liudijančių apie Dievą ir neliudijančių – ir dalis jų yra netikėliai bei blogi žmonės, ir jie tikrai bus pašalinti. Jei aiškiai nepažįsti Dievo darbo, būsi negatyvus; taip yra todėl, kad Dievo darbą galima matyti tik nedaugelyje žmonių. Šiuo laiku bus atskleista, kas iš tikrųjų myli Dievą, o kas ne. Tie, kurie iš tikrųjų myli Dievą, turi Šventosios Dvasios darbą, o tie, kurie Jo iš tikrųjų nemyli, bus atskleisti per kiekvieną Jo darbo žingsnį. Jie bus pašalinti. Šie žmonės bus atskleisti užkariavimo darbo metu ir jie neverti būti tobulinami. Tie, kurie buvo ištobulinti, yra visiškai įgyti Dievo ir geba mylėti Dievą taip, kaip Jį mylėjo Petras. Tie, kurie buvo užkariauti, neturi savaiminės meilės, turi tik pasyvią meilę, ir yra verčiami mylėti Dievą. Savaiminė meilė išugdoma per supratimą, įgytą per praktinę patirtį. Ši meilė užima žmogaus širdį ir leidžia jam savanoriškai būti ištikimam Dievui, Dievo žodžius laikyti savo pagrindu ir kentėti dėl Dievo. Žinoma, tai yra dalykai, kuriuos turi Dievo ištobulintas žmogus. Jei sieki tik būti užkariautas, negali liudyti apie Dievą; jei Dievas Savo išgelbėjimo tikslą pasiektų tik užkariaudamas žmones, tarnų etapas būtų užbaigęs darbą. Tačiau žmonių užkariavimas nėra galutinis Dievo tikslas – Jo tikslas yra tobulinti žmones. Taigi verčiau sakyk, kad šis etapas yra tobulinimo ir pašalinimo darbas, o ne užkariavimo darbas. Kai kurie žmonės dar nėra visiškai užkariauti ir juos užkariaujant bus ištobulinta grupė žmonių. Šie du darbai atliekami kartu. Žmonės nepasitraukė net per tokį ilgą darbo laikotarpį ir tai rodo, kad užkariavimo tikslas pasiektas – jie iš tiesų buvo užkariauti. Gryninimas skirtas ne tam, kad žmonės būtų užkariauti, o tam, kad jie būtų ištobulinti. Be gryninimo žmonės negalėtų būti ištobulinti. Taigi gryninimas iš tikrųjų vertingas! Šiandien viena žmonių grupė yra tobulinama ir įgyjama. Anksčiau minėti dešimt palaiminimų skirti tiems, kurie buvo ištobulinti. Pavidalo pakeitimas žemėje skirtas tiems, kurie buvo ištobulinti. Tie, kurie nebuvo ištobulinti, nėra tinkami paveldėti Dievo pažadus.