Privalote pažinti Dievo darbo regėjimus ir suvokti bendrą Jo darbo kryptį. Tai yra teigiamas įžengimas. Kai tiksliai įvaldysi šias regėjimų tiesas, tavo įžengimas bus saugus; nesvarbu, kaip keistųsi Dievo darbas, savo širdyje išliksi tvirtas, regėjimai tau bus aiškūs ir tu turėsi tikslą savo įžengimui ir savo siekiui. Tokiu būdu visa tavyje sukaupta patirtis ir žinios gilės ir taps išsamesnės. Kai suvoksi bendrą kryptį, gyvenime nepatirsi nuostolių ir nenuklysi. Jeigu nesuprasi šių darbo etapų, kiekviename žingsnyje patirsi nuostolių: tau prireiks daugiau nei kelių dienų viskam atitaisyti, taip pat nesugebėsi grįžti į teisingą kelią net per porą savaičių. Argi tai nesukels vėlavimų? Privalote įvaldyti daugybę teigiamo įžengimo ir praktikos dalykų. Kalbant apie Dievo darbo regėjimus, privalai suvokti šiuos dalykus: Jo užkariavimo darbo reikšmę, būsimą kelią į ištobulinimą, ką reikia pasiekti per patiriamus išmėginimus ir suspaudimus, teismo ir baudimo reikšmę, Šventosios Dvasios darbo principus ir ištobulinimo bei užkariavimo principus. Visa tai priklauso regėjimų tiesai. Visa kita tėra trys darbo etapai: Įstatymo amžius, Malonės amžius ir Karalystės amžius, taip pat ir ateities liudijimas. Tai taip pat yra regėjimų tiesa, ir tai patys pagrindiniai bei esminiai dalykai. Šiuo metu yra tiek daug visko, į ką turite įžengti ir ką privalote praktikuoti, be to, dabar tai turi daugiau sluoksnių ir detalių. Jei dar nežinai šių tiesų, tai įrodo, kad dar nesi įžengęs. Dažniausiai žmonių tiesos pažinimas yra per daug paviršutiniškas; jie nesugeba praktikuoti net tam tikrų pagrindinių tiesų ir net nežino, kaip susidoroti su kasdienėmis smulkmenomis. Žmonių nesugebėjimo praktikuoti tiesos priežastisyra jų jų maištingas būdas, o jų žinios apie šiandienos darbą yra pernelyg paviršutiniškos ir vienpusiškos. Taigi žmonėms būti ištobulintiems nėra lengva užduotis. Esi pernelyg maištingas ir tavyje per daug senojo „aš“; nesugebi stovėti tiesos pusėje ir negebi praktikuoti net pačių akivaizdžiausių tiesų. Tokie žmonės negali būti išgelbėti ir jie priklauso neužkariautiesiems. Jei tavo įžengimui trūksta detalių ir tikslų, tavo augimas bus lėtas. Jei tavo įžengime nėra nė lašo tikrovės, tavo siekis bus bergždžias. Jei nežinai tiesos esmės, tu nesikeisi. Žmogaus gyvenimo augimas ir jo būdo pokyčiai pasiekiami įžengiant į tikrovę, o juo labiau – įžengiant į detalias patirtis. Jei įžengdamas turėsi daug detalių patirčių, daug tikro pažinimo ir realaus įžengimo, tavo būdas greitai pasikeis. Net jei šiuo metu tau nėra visiškai aiški praktika, privalai bent jau aiškiai suprasti Dievo darbo regėjimus. Jei ne, tu nesugebėsi įžengti; įžengti įmanoma tik turint tiesos pažinimą. Tik jei Šventoji Dvasia apšvies tavo patirtį,, tu įgysi gilesnį tiesos supratimą ir gilesnį įžengimą. Privalote pažinti Dievo darbą.

Pradžioje, po žmonijos sukūrimo, būtent izraelitai buvo Dievo darbo pagrindas. Visas Izraelis buvo Jahvės darbo žemėje bazė. Jahvės darbas buvo tiesiogiai vesti ir ganyti žmogų, nustatant įstatymus, kad žmogus galėtų gyventi normalų gyvenimą ir žemėje normaliu būdu garbinti Jahvę. Įstatymo amžiuje Dievas negalėjo būti žmogaus matomas ar liečiamas. Kadangi Jis tik vedė pirmuosius Šėtono sugadintus žmones, juos mokydamas ir ganydamas, Jo žodžiuose buvo tik įstatymai, nuostatai ir jų elgesio normos, o ne tiesos, teikiančios žmonėms gyvenimą. Jo vadovaujami izraelitai nebuvo Šėtono giliai sugadinti. Jo įstatymo darbas tebuvo pats pirmasis išganymo darbo etapas, pati išganymo darbo pradžia, ir praktiškai neturėjo nieko bendra su žmogaus gyvenimo būdo pokyčiais. Todėl išganymo darbo pradžioje Jam nebuvo jokio reikalo tapti kūnu Savo darbui Izraelyje. Štai kodėl Jam reikėjo tarpininko – įrankio, per kurį galėtų bendrauti su žmogumi. Taip tarp sukurtųjų būtybių atsirado tų, kurie kalbėjo ir dirbo Jahvės vardu – štai kaip žmogaus sūnūs ir pranašai ėmė dirbti tarp žmonių. „Žmogaus sūnūs“ dirbo tarp žmonių Jahvės vardu, ir Jahvė juos vadino „žmogaus sūnumis“. Tai reiškia, kad tokie žmonės Jahvės vardu skelbė įstatymus. Jie taip pat buvo kunigai tarp Izraelio žmonių – kunigai, kuriuos Jahvė prižiūrėjo ir saugojo ir kuriuose Jahvės Dvasia dirbo; jie vadovavo žmonėms ir tiesiogiai tarnavo Jahvei. Kita vertus, pranašai buvo paskirti Jahvės vardu kalbėti visų kraštų ir genčių žmonėms. Jie taip pat pranašavo Jahvės darbą. Tiek žmogaus sūnus, tiek pranašus, visus juos iškėlė paties Jahvės Dvasia ir juose veikė Jahvės darbas. Tarp žmonių jie buvo tie, kurie tiesiogiai atstovavo Jahvei; jie dirbo savo darbą tik todėl, kad juos Jahvė iškėlė, o ne todėl, kad jie buvo kūnas, kuriame įsikūnijo Pati Šventoji Dvasia. Todėl, nors jie ir buvo panašūs tuo, kad kalbėjo ir dirbo Dievo vardu, Įstatymo amžiuje tie žmogaus sūnūs ir pranašai nebuvo įsikūnijęs Dievas. Dievo darbas Malonės amžiuje ir paskutiniajame etape buvo visiškai priešingas, nes žmogaus išganymo ir teismo darbą atliko Pats įsikūnijęs Dievas, todėl nebuvo jokio reikalo dar kartą iškelti pranašus ir žmogaus sūnus, kad jie dirbtų Jo vardu. Žmogaus akimis, nėra esminių skirtumų tarp jų darbo esmės ir metodo. Ir būtent dėl šios priežasties žmonės nuolat painioja įsikūnijusio Dievo darbą su pranašų ir žmogaus sūnų darbu. Įsikūnijusio Dievo išvaizda iš esmės nesiskyrė nuo pranašų ir žmogaus sūnų išvaizdos. Be to, įsikūnijęs Dievas buvo netgi normalesnis ir praktiškesnis už pranašus. Todėl žmogus nesugeba jų atskirti. Žmogus kreipia dėmesį tik į išvaizdą, visiškai nesuvokdamas, kad, nors jie abu dirba ir kalba, tarp jų yra esminis skirtumas. Kadangi žmogaus gebėjimas atskirti dalykus yra pernelyg menkas, jis nesugeba atskirti paprastų dalykų, o ką jau kalbėti apie tokius sudėtingus. Kai pranašai ir Šventosios Dvasios naudojami žmonės kalbėjo ir dirbo, tai buvo tam, kad jie atliktų žmogaus pareigas, vykdytų sukurtosios būtybės funkciją ir darytų tai, ką žmogus privalo daryti. Tačiau įsikūnijusio Dievo žodžiai ir darbas buvo skirti Jo tarnystei atlikti. Nors Jo išorinis apvalkalas buvo sukurtosios būtybės, Jo darbas buvo ne atlikti Savo funkciją, bet Savo tarnystę. Terminas „pareiga“ vartojamas kalbant apie sukurtąsias būtybes, o „tarnystė“ – kalbant apie įsikūnijusį Dievą. Tarp jų yra esminis skirtumas; jų negalima sukeisti vietomis. Žmogaus darbas yra tik atlikti savo pareigą, o Dievo darbas – valdyti ir atlikti Savo tarnystę. Todėl, nors Šventoji Dvasia naudojo daugelį apaštalų ir daugelis pranašų buvo Jos pripildyti, jų darbas ir žodžiai tebuvo atlikti jų, kaip sukurtųjų būtybių, pareigą. Jų pranašystės galbūt pranoko gyvenimo būdą, apie kurį kalbėjo įsikūnijęs Dievas, o jų žmogiškumas galbūt netgi peržengė įsikūnijusio Dievo žmogiškumo ribas, tačiau jie vis tiek tik atliko savo pareigą, o ne vykdė tarnystę. Žmogaus pareiga nurodo žmogaus funkciją; tai yra tai, kas žmogui yra pasiekiama. Tačiau įsikūnijusio Dievo vykdoma tarnystė yra susijusi su Jo valdymu, o tai žmogui yra nepasiekiama Ar įsikūnijęs Dievas kalba, dirba, ar rodo stebuklus – Jis atlieka didį darbą vykdydamas Savo valdymą, ir žmogus negali atlikti tokio darbo už Jį. Žmogaus darbas tėra atlikti savo, kaip sukurtosios būtybės, pareigą tam tikrame Dievo valdymo darbo etape. Be Dievo valdymo, tai yra, jei įsikūnijusio Dievo tarnystė būtų prarasta, sukurtosios būtybės pareiga taip pat būtų prarasta. Dievo darbas vykdant Savo tarnystę yra valdyti žmogų, o žmogaus pareigos atlikimas yra jo paties prievolės įvykdymas siekiant patenkinti Kūrėjo reikalavimus, ir tai jokiu būdu negali būti laikoma tarnystės vykdymu. Dievo prigimtinei esybei – Jo Dvasiai – Dievo darbas yra Jo valdymas, bet įsikūnijusiam Dievui, dėvinčiam sukurtosios būtybės išorinį apvalkalą, Jo darbas yra Jo tarnystės vykdymas. Kad ir kokį darbą Jis atlieka, tai yra Jo tarnystės vykdymas; viskas, ką gali padaryti žmogus, tai atiduoti visa ką geriausio Dievo valdymo ribose ir Jam vadovaujant.

Žmogaus pareigos atlikimas iš tikrųjų yra viso to, kas jam būdinga -tai yra to, kas žmogui yra iš prigimties įmanoma - įgyvendinimas. Tada jo pareiga yra įvykdyta. Kalbant apie žmogaus tarnavimo trūkumus, jie palaipsniui mažėja įgaunant vis daugiau patirties ir išgyvenant teismo procesą; jie netrukdo žmogaus pareigai ir nedaro jai įtakos. Tie, kurie nustoja tarnauti arba pasiduoda ir atsitraukia bijodami, kad jų tarnavime gali būti trūkumų, yra patys didžiausi bailiai. Jei žmonės nesugeba išreikšti to, ką privalo išreikšti tarnystės metu, ar pasiekti to, kas jiems iš prigimties įmanoma pasiekti, ir vietoj to elgiasi atsainiai, jie prarado vaidmenį, kurį sukurtoji būtybė turėtų turėti vaidinti. Tokie žmonės vadinami „vidutinybėmis“; jie yra bevertės šiukšlės. Kaip galima tokius žmones vadinti sukurtosiomis būtybėmis tikrąja to žodžio prasme? Argi jie nėra puvenos, kurių išorė spindi, bet vidus supuvęs? Jei žmogus save vadina Dievu, bet nesugeba išreikšti dieviškumo būties, atlikti Paties Dievo darbo ar atstovauti Dievui, jis neabejotinai nėra Dievas, nes neturi Dievo esmės, o tai, ką Dievas gali pasiekti iš prigimties, jame neegzistuoja. Jei žmogus praranda tai, kas jam įgimtai pasiekiama, jis nebegali būti laikomas žmogumi, nėra vertas būti sukurtąja būtybe ar stoti prieš Dievą ir Jam tarnauti, ir tuo labiau nėra vertas gauti Dievo malonės ar būti Dievo prižiūrimas, saugomas ir ištobulintas. Daugelis, kurie prarado Dievo pasitikėjimą, vėliau praranda ir Dievo malonę. Jie ne tik kad nejaučia neapykantos savo nedoriems darbams, bet ir įžūliai skleidžia idėją, kad Dievo kelias yra neteisingas, o maištingieji netgi neigia Dievo egzistavimą. Kaip tokie žmonės, tokio maištingumo apsėsti, gali turėti teisę džiaugtis Dievo malone? Tie, kurie neatlieka savo pareigos, labai maištauja prieš Dievą ir yra Jam daug skolingi, tačiau patys atsigręžia ir plūsta Dievą teigdami, kad Jis klysta. Kaip toks žmogus galėtų būti tinkamas ištobulinimui? Argi tai nėra preliudija į pašalinimą ir bausmę? Žmonės, kurie neatlieka savo pareigos prieš Dievą, jau yra kalti dėl pačių baisiausių nusikaltimų, už kuriuos net mirtis yra nepakankama bausmė, tačiau jie turi įžūlumo ginčytis su Dievu ir bandyti su Juo varžytis. Kokia vertė tobulinti tokius žmones? Kai žmonės neįvykdo savo pareigos, jie turėtų jaustis kalti ir skolingi; jie turėtų nekęsti savo silpnumo ir nenaudingumo, savo maištingumo ir sugedimo, o dar labiau -jie turėtų viską paaukoti Dievui, net savo gyvybes. Tik tada jie yra sukurtosios būtybės, kurios iš tiesų myli Dievą, ir tik tokie žmonės nusipelno džiaugtis Dievo palaiminimais ir pažadais bei būti Jo ištobulinti. O kaip dėl daugumos jūsų? Kaip elgiatės su Dievu, kuris gyvena tarp jūsų? Kaip jūs atlikote savo pareigą Jo akivaizdoje? Ar padarėte viską, ką galite, netgi savo gyvybės sąskaita? Ką paaukojote? Argi iš Manęs negavote daug? Ar turite įžvalgumo? Kokie ištikimi esate Man? Kaip Man tarnavote? O kaip dėl viso to, kuo jus apdovanojau ir ką dėl jūsų padariau? Ar viską įvertinote? Ar visi jūs pasvėrėte ir palyginote tai su tuo trupučiu sąžinės, kurią turite savyje? Kieno verti galėtų būti jūsų žodžiai ir poelgiai? Ar gali būti, kad jūsų tokia menka auka yra verta visko, kuo jus apdovanojau? Aš buvau visa širdimi jums atsidavęs, be menkiausios išlygos, tačiau jūs turite piktų kėslų ir nesate Man nuoširdūs. Štai kokią pareigą įvykdėte, kokią menką funkciją atlikote. Argi ne taip? Argi nežinote, kad visiškai nesugebėjote atlikti sukurtosios būtybės pareigos? Kaip galite būti laikomi sukurtosiomis būtybėmis? Argi jums neaišku, ką jūs išreiškiate ir kuo gyvenate? Jūs neįvykdėte savo pareigos, bet siekiate įgyti Dievo pakantumą ir gausią malonę. Tokia malonė paruošta ne tokiems beverčiams ir menkiems kaip jūs, bet tiems, kurie nieko neprašo ir mielai aukojasi. Tokie žmonės kaip jūs, tokios vidutinybės, yra visiškai neverti džiaugtis dangaus malone. Tik vargai ir begalinė bausmė lydės jūsų dienas! Jei negalite būti atsidavę Man, jūsų likimas bus kupinas kančios. Jei negalite atsakyti už Mano žodžius ir Mano darbą, jūsų baigtis bus bausmė. Visa malonė, palaiminimai ir nuostabus karalystės gyvenimas su jumis neturės nieko bendra. Tai yra baigtis, kurios nusipelnėte, ir jūsų pačių veiksmų pasekmė! Tie neišmintingi išpuikėliai ne tik nesistengia iš visų jėgų ir neatlieka savo pareigos, bet dar ir tiesia rankas malonei, tarsi būtų nusipelnę to, ko jie prašo. O jei jie negauna to, ko prašo, jie tampa dar klastingesni. Kaip tokius žmones galima laikyti turinčiais protą? Jūs esate prasto kalibro ir neturite proto, visiškai nesugebate atlikti pareigos, kurią privalote atlikti valdymo darbe. Jūsų vertė jau smarkiai krito. Jūsų nesugebėjimas atsilyginti Man už tokią malonę, kurią jums rodžiau, jau yra kraštutinio maištingumo aktas, kurio pakanka jus pasmerkti ir parodyti jūsų bailumą, nekompetenciją, menkumą ir bjaurumą. Kas jums suteikia teisę laikyti ištiestas rankas? Tai, kad nesugebate nė kiek padėti Mano darbui, nesugebate būti atsidavę ir nesugebate tvirtai laikytis savo liudijimo už Mane, yra jūsų piktadarystės ir nesėkmės, tačiau vietoj to jūs puolate Mane, melagingai tvirtinate, kad Aš elgiuosi neteisingai, ir skundžiatės, kad Aš esu neteisus. Ar iš to susideda jūsų ištikimybė? Ar iš to susideda jūsų meilė? Kokį kitą darbą, be šito, galite atlikti? Koks jūsų indėlis į visą atliktą darbą? Kiek paaukojote? Aš jau parodžiau didžiulį pakantumą jūsų nekaltindamas, tačiau jūs vis tiek begėdiškai Man teisinatės ir už nugaros Manimi skundžiatės. Ar jumyse yra bent lašas žmogiškumo? Nors žmogaus pareiga yra sumišusi su daugybe žmogaus minčių ir sampratų, privalai atlikti savo pareigą ir būti atsidavęs. Netyrumai žmogaus darbe yra jo kalibro problema, o jei žmogus neatlieka savo pareigos, tai rodo jo maištingumą. Nėra jokio ryšio tarp žmogaus pareigos ir to, ar jis gauna palaiminimus, ar patiria vargą. Pareiga yra tai, ką žmogus privalo įvykdyti; tai jo dangaus siųstas pašaukimas, ir jis turėtų ją vykdyti nesiekdamas atlygio, be jokių sąlygų ar pasiteisinimų. Tik tai galima vadinti savo pareigos vykdymu. Palaiminimų gavimas reiškia palaiminimus, kuriais žmogus džiaugiasi, kai patyręs teismą yra ištobulinamas. Vargo patyrimas reiškia bausmę, kurios sulaukia žmogus, kai jo būdas nesikeičia po baudimo ir teismo – tai yra, kai jis nėra ištobulinamas. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar jie gauna palaiminimus, ar patiria vargą, sukurtosios būtybės turėtų atlikti savo pareigą, darydamos tai, ką privalo daryti, ir tai, ką sugeba daryti; tai yra mažiausia, ką žmogus turėtų padaryti - žmogus. kuris siekia Dievo. Neturėtum vykdyti savo pareigos vien tik tam, kad gautum palaiminimus, ir neturėtum atsisakyti atlikti savo pareigos iš baimės sulaukti nelaimės. Pasakysiu jums vieną dalyką: žmogaus pareigos atlikimas yra tai, ką jis privalo daryti, o jei jis savo pareigos neatlieka, tai yra jo maištingumas. Būtent atlikdamas savo pareigą žmogus palaipsniui keičiasi, ir būtent per šį procesą jis įrodo savo ištikimybę. Taigi, kuo daugiau atliksi savo pareigą, tuo daugiau tiesų galėsi įgyti ir tuo praktiškesnė taps tavo išraiška. Tie, kurie tik mechaniškai atlieka savo pareigą ir nesiekia tiesos, galiausiai bus pašalinti, nes tokie žmonės neatlieka savo pareigos praktikuodami tiesą ir nepraktikuoja tiesos atlikdami savo pareigą. Jie yra tie, kurie nesikeičia ir sulauks vargo. Ne tik jų išraiškos yra netyros, bet viskas, ką jie išreiškia, yra blogis.

Malonės amžiuje Jėzus taip pat pasakė daug žodžių ir atliko daug darbo. Kuo Jis skyrėsi nuo Izaijo? Kuo Jis skyrėsi nuo Danieliaus? Ar Jis buvo pranašas? Kodėl sakoma, kad Jis yra Kristus? Kuo jie skiriasi? Visi jie buvo vyrai, ir jie visi kalbėjo žodžius, kurie, be to, žmogui atrodė daugmaž vienodi. Jie visi kalbėjo žodžius ir dirbo darbą. Senojo Testamento pranašai skelbė pranašystes, taip pat ir Jėzus galėjo skelbti pranašystes. Kodėl taip yra? Skirtumas čia glūdi darbo pobūdyje. Norėdamas tai suprasti, neturi atsižvelgti nei į kūno prigimtį, nei į jų žodžių gelmę. Kad ir kaip būtų, pirmiausia privalai atsižvelgti į jų darbą ir poveikį, kurį jų darbas daro žmogui. Pranašystės, kurias tuo metu skelbė pranašai, neaprūpino žmogaus gyvenimo, o Izaijo ir Danieliaus gauti įkvėpimai tebuvo pranašystės, o ne gyvenimo kelias. Jei ne tiesioginis Jahvės apreiškimas, niekas nebūtų galėjęs atlikti to darbo, kuris mirtingiesiems yra neįmanomas. Jėzus taip pat pasakė daug žodžių, bet tie žodžiai buvo gyvenimo kelias, kuriame žmogus galėjo rasti praktikos kelią. Tai reiškia, kad, pirma, Jis galėjo aprūpinti žmogaus gyvenimą, nes Jėzus yra gyvenimas; antra, Jis galėjo atitaisyti iškreiptus žmogaus aspektus; trečia, Jis galėjo perimti Jahvės darbą, pradėdamas kitą amžių; ketvirta, Jis galėjo suvokti žmogaus vidinius poreikius ir suprasti, ko žmogui trūksta; penkta, Jis galėjo pradėti naują amžių ir užbaigti senąjį. Štai kodėl Jis yra Dievas ir Kristus; Jis skiriasi ne tik nuo Izaijo, bet ir nuo visų kitų pranašų. Paimkime Izaiją pranašų darbo palyginimui. Pirma, jis negalėjo aprūpinti žmogaus gyvenimo. Antra, jis negalėjo pradėti naujo amžiaus. Jis dirbo vadovaujamas Jahvės, o ne tam, kad pradėtų naują amžių. Trečia, jo ištarti žodžiai pranoko jį patį. Tai buvo tiesioginiai Dievo Dvasios apreiškimai, ir kiti žmonės, išgirdę šiuos žodžius, jų nesuprato. Vien šių kelių dalykų pakanka įrodyti, kad jo žodžiai tebuvo pranašystės, tebuvo vienas Jahvės vardu atlikto darbo aspektas. Tačiau jis negalėjo visiškai atstovauti Jahvei. Jis buvo Jahvės tarnas, Jahvės darbo įrankis. Jis dirbo tik Įstatymo amžiuje ir Jahvės darbo rėmuose; jis nedirbo už Įstatymo amžiaus ribų. Priešingai, Jėzaus darbas skyrėsi. Jis peržengė Jahvės darbo ribas; Jis dirbo kaip įsikūnijęs Dievas ir buvo nukryžiuotas, idant atpirktų visą žmoniją. Tai reiškia, kad Jis vykdė naują darbą už Jahvės atlikto darbo ribų. Tai buvo naujo amžiaus pradžia. Be to, Jis sugebėjo kalbėti apie tai, ko žmogus negalėjo pasiekti. Jo darbas buvo Dievo valdymo dalis ir apėmė visą žmoniją. Jis neapėmė tik saujelės žmonių, ir nebuvo skirtas vesti tik ribotą skaičių žmonių. Kaip Dievas įsikūnijo į žmogų, kaip Dvasia tuo metu teikė apreiškimus ir kaip Dvasia nužengė ant žmogaus, kad atliktų darbą – tai yra dalykai, kurių žmogus negali nei pamatyti ar apčiuopti. Visiškai neįmanoma, kad šios tiesos tarnautų kaip įrodymas, jog Jis yra įsikūnijęs Dievas. Todėl galim atskirti tik tuos Dievo žodžius ir darbus, kurie žmogui yra apčiuopiami. Tik tai yra tikra. Taip yra todėl, kad Dvasios dalykai tau nėra matomi ir juos aiškiai žino tik Pats Dievas, ir net Dievo įsikūnijęs kūnas nežino visko; tu gali įsitikinti, kad Jis yra Dievas, tik iš Jo nuveikto darbo. Jo darbo rodo, kad, pirma, Jis sugeba pradėti naują amžių; antra, Jis sugeba aprūpinti žmogaus gyvenimą ir parodyti žmogui kelią, kuriuo eiti. To pakanka nustatyti, kad Jis yra Pats Dievas. Mažų mažiausiai Jo atliekamas darbas gali visiškai atstovauti Dievo Dvasiai, ir iš tokio darbo galima matyti, kad Dievo Dvasia yra Jame. Kadangi įsikūnijusio Dievo atliktas darbas daugiausia buvo skirtas pradėti naują amžių, vadovauti naujam darbui ir atverti naują pasaulį, vien to pakanka nustatyti, kad Jis yra Pats Dievas. Tuo Jis skiriasi nuo Izaijo, Danieliaus ir kitų didžiųjų pranašų. Izaijas, Danielius ir kiti priklausė aukšto išsilavinimo ir kultūros vyrų klasei; jie buvo neeiliniai vyrai, vadovaujami Jahvės. Įsikūnijusio Dievo kūnas taip pat buvo išmintingas ir Jam netrūko proto, tačiau Jo žmogiškumas buvo ypatingai normalus. Jis buvo paprastas žmogus, ir plika akimi nebuvo galima įžvelgti, kad Jis turėtų kažkokį ypatingą žmogiškumą, ar pastebėti Jo žmogiškume ką nors, kas skirtųsi nuo kitų. Jis visiškai nebuvo antgamtinis ar unikalus, Jis nebuvo labai išsilavinęs, neturėjo jokių didingų žinių ar teorijų. Gyvenimas, apie kurį Jis kalbėjo, ir kelias, kuriuo Jis vedė, nebuvo įgyti per teoriją, žinias ar Jo patirtį bendraujant su pasauliu, ir jie nebuvo Jo šeimos auklėjimo rezultatas. Greičiau tai buvo tiesioginis Dvasios veikimas, kuris yra įsikūnijusio kūno darbas. Būtent dėl to, kad žmogus turi didžiulių sampratų apie Dievą, ir ypač dėl to, kad šiose sampratose yra per daug miglotų ir antgamtinių elementų, žmogaus akimis šis normalus Dievas su žmogiškomis silpnybėmis, kuris negali rodyti ženklų ir daryti stebuklų, neabejotinai nėra Dievas. Argi tai nėra klaidingos žmogaus sampratos? Jei įsikūnijusio Dievo kūnas nebūtų buvęs normalus žmogus, kaip tuomet Jį būtų galima vadinti įsikūnijusiu kūnu? Būti iš kūno reiškia būti paprastu, normaliu žmogumi; jei Jis būtų buvęs transcendentinė būtybė, Jis nebūtų buvęs iš kūno. Kad įrodytų, jog Jis yra iš kūno, įsikūnijusiam Dievui reikėjo turėti normalų kūną. Tai tebuvo tam, kad įgyvendintų įsikūnijimo reikšmę. Tačiau su pranašais ir žmogaus sūnumis buvo kitaip. Jie buvo Šventosios Dvasios naudojami gabūs vyrai; žmonių akyse jų žmogiškumas buvo itin didis, ir jie atliko daug darbų, pranokstančių normalų žmogiškumą. Dėl šios priežasties žmogus juos laikė dievais. Dabar jūs visi privalote tai aiškiai suprasti, nes tai buvo klausimas, kuris per amžius visiems žmonėms daugiausiai kėlė painiavos. Be to, įsikūnijimas yra pats paslaptingiausias iš visų dalykų, o įsikūnijusį Dievą žmogui priimti yra sunkiausia. Mano žodžiai padeda jums atlikti savo funkciją ir suprasti įsikūnijimo paslaptį. Visa tai susiję su Dievo valdymu, su regėjimais. Jei tai suprasite, jums bus daug lengviau pažinti regėjimus, tai yra, Dievo valdymo darbą. Tokiu būdu jūs taip pat geriau suprasite pareigą, kurią turi atlikti skirtingų tipų žmonės. Nors šie žodžiai tiesiogiai neparodo jums kelio, jie vis tiek labai padeda jūsų įžengimui, nes šiuo metu jūsų gyvenime labai trūksta regėjimų, o tai taps rimta kliūtimi, trukdančia jūsų įžengimui. Jei jums nepavyko suprasti šių klausimų, tuomet nebus jokios motyvacijos, skatinančios jūsų įžengimą. Ir kaip toks siekis gali padėti jums atlikti savo pareigą?