Ką turėtum žinoti apie veikiantį Dievą? Dvasią, Asmenį ir Žodį sudaro Pats veikiantis Dievas – tai ir yra tikroji veikiančio Dievo prasmė. Jei pažįsti tik Asmenį – jei žinai Jo kasdienius įpročius bei būdą – bet neišmanai Dvasios darbo ar to, ką Dvasia veikia kūne; jei paisai tik Dvasios bei Žodžio ir meldiesi tik Dvasios akivaizdoje, tačiau nepažįsti Dievo Dvasios veikimo pačiame veikiančiame Dieve, tai tik įrodo, kad tu veikiančio Dievo nepažįsti. Veikiančio Dievo pažinimas apima Jo žodžių pažinimą bei patyrimą, Šventosios Dvasios darbo dėsningumų bei principų perpratimą ir suvokimą, kaip Dievo Dvasia veikia kūne. Taip pat būtina suvokti, kad kiekvieną Dievo veiksmą kūne kreipia Dvasia, o Jo tariami žodžiai yra tiesioginė Dvasios išraiška. Todėl, norint pažinti veikiantį Dievą, svarbiausia perprasti, kaip Dievas veikia per savo žmogiškumą ir dieviškumą; tai savo ruožtu yra susiję su Dvasios išraiškomis, su kuriomis susiduria visi žmonės.

Kokie yra Dvasios išraiškų aspektai? Kartais Dievas veikia per žmogiškumą, o kartais – per dieviškumą, tačiau abiem atvejais viskam vadovauja Dvasia. Išorinė Asmens išraiška priklauso nuo Jame esančios Dvasios. Dvasia veikia įprastai, tačiau šį Dvasios vadovavimą sudaro dvi dalys: viena jų yra darbas per žmogiškumą, kita – darbas per dieviškumą. Tau dera tai aiškiai žinoti. Dvasios veikimas mainosi pagal aplinkybes: kai darbui atlikti prireikia Jo žmogiškumo, Dvasia šį žmogiškumą tam ir nukreipia, o kai prireikia dieviškumo veikimo, šis pasireiškia tiesiogiai tam darbui įvykdyti. Kadangi Dievas veikia ir reiškiasi kūne, Jis dirba tiek per žmogiškumą, tiek per dieviškumą. Jo darbą per žmogiškumą kreipia Dvasia; jis atliekamas tam, kad būtų atliepti žmonių kūniškieji poreikiai ir palengvėtų jų bendravimas su Juo, kad jie galėtų išvysti Dievo veiksmingumą bei normalumą ir pamatyti, jog Dievo Dvasia nužengė į kūną, yra tarp žmonių, gyvena kartu su jais ir su jais bendrauja. O Jo darbas per dieviškumą atliekamas tam, kad būtų aprūpintas žmonių gyvenimas ir jie visame kame būtų kreipiami teigiama linkme, taip keičiant jų būdą bei leidžiant jiems iš tiesų išvysti Dvasios pasirodymą kūne. Iš esmės žmogaus gyvenimo augimą tiesiogiai lemia Dievo darbas bei žodžiai per dieviškumą. Tik priimdamas Dievo darbą per dieviškumą, žmogus gali pakeisti savo būdą ir tik tuomet jo dvasia gali būti pasotinta; tačiau galutiniai Dievo darbo rezultatai pasiekiami tik tada, kai visa tai papildo darbas per žmogiškumą – Dievo ganymas, parama ir aprūpinimas. Šiandien minimas pats veikiantis Dievas veikia tiek per žmogiškumą, tiek per dieviškumą. Veikiančiam Dievui apsireiškus, yra įgyvendinamas Jo įprastas žmogiškas darbas bei gyvenimas ir Jo visiško dieviškumo darbas. Jo žmogiškumas ir dieviškumas sudaro vienovę, o abiejų prigimčių darbas atliekamas per žodžius; tiek veikdamas per žmogiškumą, tiek per dieviškumą, Jis taria žodžius. Dirbdamas per žmogiškumą, Dievas kalba žmonių kalba, kad jiems būtų lengviau su Juo bendrauti ir Jį suprasti. Jo žodžiai sakomi paprastai ir juos lengva suprasti, todėl jie pasiekia visus žmones; nesvarbu, ar žmogus būtų išsimokslinęs, ar mažamokslis, Dievo žodžius gali priimti kiekvienas. Dievo darbas per dieviškumą taip pat atliekamas žodžiais, tačiau jis kupinas aprūpinimo bei gyvybės. Jis nesuteptas žmogaus sumanymų, jam svetimi žmogiški polinkiai; šis darbas nėra saistomas žmogiškumo ribų ir yra laisvas nuo bet kokių normaliam žmogiškumui būdingų suvaržymų. Nors jis ir vyksta kūne, tai – tiesioginė Dvasios išraiška. Jei žmonės priima tik Dievo darbą per žmogiškumą, jie įspraudžia save į tam tikrus rėmus, todėl jiems reikia nuolatinio apgenėjimo bei drausminimo, kad juose įvyktų bent menkiausias pokytis. Be Šventosios Dvasios veikimo ar buvimo jie visada grįš prie savo senų įpročių. Būtent per dieviškumo darbą šios ydos bei spragos yra ištaisomos, o žmogus – išbaigiamas. Užuot be paliovos genėjus, reikia teigiamo aprūpinimo: žodžiais užpildyti visas spragas, žodžiais atskleisti kiekvieną žmogaus būseną, žodžiais kreipti jų gyvenimą, kiekvieną ištarmę bei poelgį, taip pat apnuoginti jų ketinimus bei paskatas. Tai – praktinis veikiančio Dievo darbas. Todėl savo požiūryje į Dievą privalai nusižeminti prieš Jo žmogiškumą, Jį atpažindamas bei pripažindamas, o dar labiau turėtum priimti bei paklusti Jo darbui ir žodžiams per dieviškumą. Dievo apsireiškimas kūne reiškia, kad visas Dievo Dvasios darbas bei žodžiai yra įgyvendinami per Jo normalų žmogiškumą ir per Jo įsikūnijusį kūną. Kitaip tariant, Dievo Dvasia drauge kreipia Jo žmogiškumą darbui atlikti ir vykdo dieviškumo darbą kūne, tad įsikūnijusiame Dieve tu gali išvysti tiek Dievo darbą per žmogiškumą, tiek Jo visiško dieviškumo darbą. Būtent tai ir yra tikroji veikiančio Dievo apsireiškimo kūne prasmė. Jei tai aiškiai suvoksi, gebėsi susieti visas skirtingas Dievo apraiškas į visumą; nebeteiksi perdėtos reikšmės Jo darbui per dieviškumą ir nebenuvertinsi Jo darbo per žmogiškumą, tad neįpulsi į kraštutinumus ir nenuklysi klystkeliais. Apibendrinant, veikiančio Dievo prasmė yra ta, kad Dvasios kreipiamas Jo žmogiškumo bei dieviškumo darbas reiškiasi per kūną, idant žmonės pamatytų Jį esant kupiną gyvybės ir gyvą, tikrą ir apčiuopiamą.

Dievo Dvasios veikimas žmogiškume turi pereinamąjį etapą. Tobulindamas žmogiškumą, Jis įgalina Savo žmogiškumą priimti Dvasios vadovavimą, kad vėliau Jo žmogiškumas gebėtų aprūpinti bei ganyti bažnyčias. Tai – viena iš įprasto Dievo darbo išraiškų. Todėl, jei aiškiai suvoksi Dievo darbo žmogiškume principus, veikiausiai nebeturėsi jokių klaidingų įsivaizdavimų apie šį Jo veikimą. Nepaisant nieko kito, Dievo Dvasia negali klysti. Jis yra teisus ir neklystantis; Jis nieko nedaro klaidingai. Darbas per dieviškumą yra tiesioginė Dievo ketinimų išraiška, be jokio žmogiškojo įsikišimo. Jis nėra tobulinamas, o kyla tiesiogiai iš Dvasios. Tačiau net ir tuomet, kai Jis veikia per dieviškumą, tai yra neatsiejama nuo Jo normalaus žmogiškumo; tame nėra nė krislo antgamtiškumo ir rodosi, tarsi viską darytų paprastas žmogus. Dievas nužengė iš dangaus į žemę pirmiausia tam, kad per kūną prabiltų Dievo žodžiais – kad kūnu būtų užbaigtas Dievo Dvasios darbas.

Šiandien žmonių žinios apie veikiantį Dievą tebėra pernelyg vienpusiškos, o įsikūnijimo prasmės suvokimas vis dar itin menkas. Žvelgdami į Dievo kūną, per Jo darbą bei žodžius žmonės regi, kiek daug savyje talpina ir kokia apsti yra Dievo Dvasia. Tačiau, kad ir kaip būtų, Dievo liudijimas galiausiai kyla iš Dievo Dvasios: ką Dievas daro kūne, kokiais principais Jis vadovaujasi veikdamas, ką Jis daro per žmogiškumą ir ką – per dieviškumą. Žmonės privalo tai žinoti. Šiandien tu gali garbinti šį Asmenį, tačiau iš esmės garbini Dvasią; tai yra mažiausia, ką žmonės turėtų pasiekti pažindami įsikūnijusį Dievą. Per kūną žmonės pažįsta Dvasios esmę, perpranta Dvasios dieviškąjį bei žmogiškąjį darbą kūne, priima visus Dvasios žodžius bei ištarmes kūne ir regi, kaip Dievo Dvasia kreipia kūną, jame apreikšdama Savo didžią galią. Tai reiškia, kad per kūną žmogus pažįsta dangiškąją Dvasią; paties veikiančio Dievo apsireiškimas tarp žmonių išsklaidė žmonių susikurtą neaiškaus dievo vaizdą. Paties veikiančio Dievo garbinimas sustiprino žmonių paklusnumą Dievui; per Dievo Dvasios dieviškąjį bei žmogiškąjį darbą kūne žmogus sulaukia apreiškimo, yra ganomas, o jo gyvenimo būdas – keičiasi. Tai – tikroji Dvasios atėjimo į kūną prasmė; esminis jo tikslas yra tas, kad žmonės galėtų bendrauti su Dievu, kliautis Juo ir pažinti Dievą.

Iš esmės, koks yra žmonių požiūris į veikiantį Dievą? Ką tu žinai apie įsikūnijimą, apie Žodžio apsireiškimą kūne, Dievo apsireiškimą kūne bei veikiančio Dievo darbus? Kokios šiandien yra svarbiausios pokalbių temos? Įsikūnijimas, Žodžio pasirodymas kūne bei Dievo apsireiškimas kūne yra dalykai, kuriuos būtina suprasti. Jums privalu pamažu suprasti šiuos klausimus ir, remiantis savo dvasine branda bei šiuo laikmečiu, savo gyvenimo patirtyje pasiekti aiškų jų pažinimą. Dievo žodžių patyrimas iš esmės yra procesas, per kurį žmonės pažįsta Dievo žodžių apsireiškimą kūne. Kuo labiau žmonės patiria Dievo žodžius, tuo geriau jie pažįsta Dievo Dvasią; patirdami Dievo žodžius, jie perpranta Dvasios darbo principus bei pažįsta patį veikiantį Dievą. Iš tiesų, tobulindamas bei įgydamas žmones, Dievas leidžia jiems pažinti veikiančio Dievo darbus; pasitelkdamas veikiančio Dievo darbą, Jis atskleidžia žmonėms tikrąją įsikūnijimo prasmę bei tai, jog Dievo Dvasia iš tiesų apsireiškė žmogaus akivaizdoje. Kai Dievas įgyja žmones ir juos ištobulina, tai reiškia, kad juos užkariavo veikiančio Dievo išraiškos ir kad veikiančio Dievo žodžiai juos perkeitė; Jo gyvybė buvo įdiegta į juos, pripildant juos tuo, kuo Jis yra (tiek per Jo žmogiškumą, tiek per dieviškumą), prisotinant juos Jo žodžių esmės ir priverčiant žmones gyventi pagal Jo žodžius. Kai Dievas įgyja žmones, Jis tai daro pirmiausia per Veikiančio Dievo žodžius ir ištarmes: taip Jis apgeni žmonių trūkumus, teisia bei atskleidžia jų maištingą būdą, suteikdamas jiems tai, ko jiems reikia, ir parodydamas, jog Dievas nužengė tarp žmonių. Svarbiausia tai, kad veikiantis Dievas savo darbu gelbsti kiekvieną žmogų iš Šėtono įtakos, vaduoja juos iš nešvaros krašto ir rauna sugadintą žmogaus būdą. Giliausia prasmė to, kad tave įgyja veikiantis Dievas, yra galimybė gyventi išreiškiant normalų žmogiškumą, laikant veikiantį Dievą savo sektinu pavyzdžiu bei modeliu; tai – gebėjimas be menkiausio nukrypimo ar nuklydimo laikytis veikiančio Dievo žodžių bei reikalavimų, daryti visa, ką Jis sako, ir pasiekti visa, ko Jis prašo. Šitaip būsi įgytas Dievo. Kai Dievas tave įgyja, tu ne tik patiri Šventosios Dvasios veikimą; svarbiausia tai, kad gebi gyventi pagal veikiančio Dievo reikalavimus. Vien Šventosios Dvasios veikimas tavyje dar nereiškia, kad turi gyvenimą. Esmė yra tai, ar tu gebi elgtis pagal veikiančio Dievo tau keliamus reikalavimus, nes būtent nuo to priklauso, ar būsi Dievo įgytas. Tai ir yra didžiausia veikiančio Dievo darbo kūne prasmė. Tai reiškia, kad Dievas iš tiesų ir tikrovėje apsireiškia kūne – gyvybingas ir gyvas, leisdamas žmonėms Jį išvysti; Jis veiksmingai vykdo Dvasios darbą kūne ir pats tampa pavyzdžiu žmonėms kūne, šitaip sau įgydamas būrį žmonių. Dievo atėjimas į kūną pirmiausia skirtas tam, kad žmonės galėtų išvysti praktinius Dievo darbus, o beformė Dvasia įgytų kūnišką pavidalą, idant žmonės galėtų Jį pamatyti ir paliesti. Tik šitaip Jo ištobulinti žmonės gyvens taip, kaip gyvena Jis, bus Jo įgyti ir atitiks Jo ketinimus. Jei Dievas būtų kalbėjęs tik danguje ir nebūtų iš tiesų nužengęs į žemę, žmonės vis dar nepajėgtų pažinti Dievo; jie tegalėtų skelbti apie Dievo darbus pasitelkdami tuščias teorijas, bet nepažintų Dievo žodžių kaip tikrovės. Pagrindinis Dievo nužengimo į žemę tikslas – tapti pavyzdžiu bei modeliu tiems, kuriuos Jis ketina įgyti; tik šitaip žmonės gali iš tiesų pažinti Dievą, Jį paliesti bei išvysti, ir tik tuomet jie gali būti Dievo įgyti.