Dievo žodžių žinojimas ir gebėjimas juos drąsiai aiškinti nereiškia, kad gyveni tikrovėje; viskas nėra taip paprasta, kaip tu įsivaizduoji. Tikrovės turėjimas yra ne tai, apie ką kalbama, bet kuo gyvenama. Tik kuomet Dievo žodžiai tampa tavo gyvenimu ir tavo natūralia išraiška, tik tada galima teigti, kad turi tikrovę, ir laikyti, kad įgijai tikrąjį supratimą ir tikrąjį dvasinį ūgį. Gebėjimas ilgą laiką atlaikyti išbandymus ir gyventi pagal Dievo reikalavimus— ne apsimetinėjant, bet atskleidžiant tai natūraliai — tik tai laikoma tikru tikrovės turėjimu ir gyvenimu. Panagrinėkime visiems gerai žinomą pavyzdį – tarnų išbandymo pavyzdį: kiekvienas gali pateikti kilniausių teorijų apie tarnus ir kiekvienas neblogai išmano šią temą; jie kalba šia tema ir kiekvieno pasisakymas pranoksta ankstesnįjį, lyg tai būtų varžybos. Tačiau, jei žmogus nepatyrė didelio išbandymo, tada labai sunku pasakyti, kad jis gali gerai paliudyti. Trumpai tariant, ką žmogus išgyvena realybėje, yra labai menka ir visiškai neatitinka jo supratimo. Todėl tai dar netapo žmogaus tikrąja branda ir dar nėra jo gyvenimas. Nes žmogaus supratimas dar nėra tapęs tikrove, jo branda yra vis dar kaip iš smėlio pastatyta pilis – ji siūbuoja ir yra ties griūties riba. Žmogus turi per mažai tikrovės; žmoguje beveik neįmanoma rasti tikrovės. Tame, ką žmogus natūraliai atskleidžia, yra per mažai tikrovės; tai, ką jis išgyvena, nėra natūralu, o daroma prisiverčiant. Todėl Aš sakau, kad žmogus neturi tikrovės. Nors žmonės teigia, kad jų Dievą mylinčios širdys niekada nesikeičia, tai tėra žodžiai, tariami dar nesusidūrus su išbandymu. Kai vieną dieną jie staiga susidurs su išbandymais, jų žodžiai vėl visiškai neatitiks tikrovės, ir tai dar kartą įrodys, kad žmogus neturi tikrovės. Galima sakyti, kad viskas, kas neatitinka tavo sampratų ir pareikalauja peržengti save, ir yra tavo išbandymas. Prieš atsiskleidžiant Dievo ketinimui, kiekvienas patiria griežtą išmėginimą ir didžiulį išbadymą. Ar gali tai suvokti? Kai Dievas nori išmėginti žmones, Jis visada suteikia jiems laisvę rinktis prieš apreiškiant tikrąją tiesą. Tai reiškia, kad kai Dievas tave išbando, Jis niekada tau nepasakys tiesos; tik taip žmonės atsiskleidžia. Tai yra vienas iš būdų, kaip Dievas vykdo Savo darbą; tai priklauso nuo to, ar pažįsti šiandienos Dievą, ir ar turi bent kiek tikrovės. Ar tikrai neturi jokių abejonių dėl Dievo darbo? Ar tikrai sugebėsi būti tvirtas, kai tave ištiks didelis išbandymas? Kas drįsta sakyti: „Užtikrinu, kad nebus jokių problemų?“ Kas drįsta teigti: „Kiti galbūt abejoja, bet aš – niekada“? Tas pats nutiko ir Petrui, kai jis patyrė išbandymus: jis visada gyrėsi, kol nebuvo atskleista tiesa. Tai nėra kažkokia tik Petrui būdinga asmeninė yda; tai yra didžiausias sunkumas, su kuriuo susiduria šiandienos žmogus. Jei aplankyčiau keletą vietų arba keletą brolių ir seserų, kad išsiaiškinčiau, kaip jūs suprantate šiandienos Dievo darbą, jūs tikrai galėtumėte daug kalbėti apie savo žinias ir neatrodytų, kad turite kokių nors abejonių. Jei paklausčiau tavęs: „Ar gali būti visiškai tikras, kad šiandienos darbą atliko Pats Dievas? Be lašelio abejonės?“, tu tikrai atsakytum: „Neturiu nė mažiausios abejonės, kad darbą atliko Dievo Dvasia.“ Taip atsakęs, tu tikrai nejaustum nė menkiausios abejonės ir būtum gana patenkintas, galvodamas, kad įgijai truputį tikrovės. Tie, kurie linkę taip suprasti dalykus, yra žmonės, turintys mažiau tikrovės; kuo labiau žmogus mano ją įgijęs, tuo mažiau išgalės tvirtai stovėti susidūręs su išbandymais. Vargas tiems, kurie yra arogantiški ir pasipūtę, ir vargas tiems, kurie savęs nepažįsta. Tokie žmonės kalba geriausiai, bet jiems blogiausiai sekasi paversti žodžius veiksmais. Esant menkiausiam trikdžiui tokius žmones apninka abejonės, o į jų mintis ima sėlinti noras viską mesti. Jie neturi jokios tikrovės; jie teturi teorijas, kurios yra aukščiau religijos be jokios tikrovės, kurios dabar reikalauja Dievas. Aš labiausiai bjauriuosi tais, kurie tik kalba apie teorijas, neturėdami jokios tikrovės. Dirbdami jie garsiausiai šaukia, o susidūrę su tikrove – palūžta. Ar tai neparodo, kad tokie žmonės neturi tikrovės? Kad ir kokie nuožmūs būtų vėjas ir bangos, jei sugebi išstovėti neįsileisdamas nė menkiausios abejonės į savo mintis ir išlikti tvirtas be jokio neigimo, net kai likai vienas, tuomet būsi laikomas pasiekusiu tikrą supratimą ir nuoširdžiai įvaldžiusiu tikrovę. Jei sukiesi, kur vėjas pučia – jei eini su minia ir išmoksti atkartoti kitų žodžius – tuomet, kad ir koks iškalbingas bebūtum, tai nereiškia, kad įvaldei tikrovę. Todėl aš patarčiau neskubėti svaidytis tuščiais žodžiais. Ar žinai, ką Dievas ketina daryti? Nesielk kaip dar vienas Petras, nes prisidarysi sau gėdos ir nebegalėsi laikyti galvos aukštai iškėlęs; niekam nebus iš to naudos. Dauguma žmonių neturi tikrosios brandos. Nors Dievas atliko daug darbo, žmonės visiškai nesusidūrė su tikrove; tiksliau sakant, Jis niekada nieko asmeniškai nenubaudė. Kai kurie žmonės atsiskleidė tokių išbandymų metu, tiesdami savo nuodėmingas rankas vis toliau, manydami, kad gali naudotis Dievu ir daryti, ką panorėję. Kadangi jie negali pakelti net tokio išbandymo, sunkesni išbandymai jiems neįkandami, kaip ir tikrovės įvaldymas. Ar jie tik nebando apkvailinti Dievo? Tikrovės turėjimo negalima suvaidinti, o pačios tikrovės negalima pasiekti vien ją pažįstant. Tai priklauso nuo tavo tikrojo dvasinio ūgio ir ar sugebi iškęsti visus išbandymus. Ar supranti?

Dievas nereikalauja iš žmonių tiesiog gebėti kalbėti apie tikrovę – tai būtų per daug lengva, tiesa? Tuomet kodėl Dievas kalba apie įžengimą į gyvenimą? Kodėl Jis kalba apie virsmą? Jei žmonės sugeba tik tuščiažodžiauti apie tikrovę, tai ar gali jie pakeisti savo būdą? Mokyti grupę tapti gerais karalystės kariais nereiškia jų ugdymo žmonėmis, kurie moka tik kalbėti apie tikrovę arba girtis. Veikiau tai reiškia jų ugdymą žmonėmis, kurie geba visada gyventi pagal Dievo žodžius, jų nepalaužia jokios patiriamos nesėkmės, nuolat vadovaujasi Dievo žodžiais gyvenime ir negrįžta į pasaulį. Apie tokią tikrovę Dievas kalba; to Jis reikalauja iš žmogaus. Taigi nelaikyk tikrovės, apie kurią Dievas kalba, pernelyg paprasta. Vien tik Šventosios Dvasios apšvietimas nereiškia tikrovės turėjimo. Tai nėra žmogaus dvasinis ūgis – tai Dievo malonė, prie kurios žmogus niekuo neprisideda. Kiekvienas žmogus privalo patirti Petro kančias ir dar svarbiau – patirti Petro šlovę, kuria jie gyvena įgiję Dievo darbą. Tik tai galima vadinti tikrove. Negalvok, kad turi tikrovę vien todėl, kad sugebi apie ją kalbėti – tai klaidingas manymas. Toks mąstymo būdas neatitinka Dievo ketinimų ir yra visiškai beprasmis. Ateityje nesakyk tokių dalykų – nustok taip kalbėjęs! Visi tie, kurie turi absurdišką Dievo žodžių supratimą, yra netikintieji. Jie neturi jokio tikro pažinimo, juo labiau tikro dvasinio ūgio. Tai žmonės, kuriems trūksta įžvalgos ir tikrovės. Kitaip tariant, visi tie, kurie gyvena už Dievo žodžių esmės ribų, yra netikintieji. Tie, kuriuos žmonės laiko netikinčiaisiais, Dievo akyse yra žvėrys, o tie, kuriuos Dievas laiko netikinčiaisiais, yra žmonės, kuriems Dievo žodžiai nėra tapę gyvenimu. Todėl galima sakyti, kad tie, kurie neturi Dievo žodžių tikrovės ir negyvena pagal Jo žodžius, yra netikintieji. Dievas nori, kad kiekvienas gyventų pagal Jo žodžių tikrovę – ne tik, kad kiekvienas kalbėtų apie tikrovę, bet, svarbiausia, kad kiekvienas galėtų gyventi pagal Jo žodžius. Žmogaus suvokiama tikrovė yra per daug paviršutiniška; ji yra bevertė ir neatitinka Dievo ketinimų. Ji yra per menka ir net neverta paminėjimo. Jai per daug visko trūksta ir ji visiškai neatitinka Dievo reikalaujamų standartų. Jūs visi būsite nuodugniai patikrinti, siekiant išsiaiškinti, kurie iš jūsų moka tik kalbėti apie savo supratimą, negalėdami nurodyti kelio, bei išsiaiškinti tuos, kurie yra bevertės šiukšlės. Nuo šiol prisiminkite tai! Nekalbėkite apie tuščias žinias; kalbėkite tik apie praktikos kelią ir apie tikrovę. Pereikite nuo tikrų žinių prie tikros praktikos, o tada nuo praktikos prie tikro jos įgyvendinimo gyvenime. Nepamokslaukite kitiems ir nekalbėkite apie tikrąsias žinias. Jei tavo supratimas yra kelias, tuomet gali apie jį kalbėti. Jei ne – tuomet prašyčiau užsičiaupti ir nebekalbėti! Tavo žodžiai beprasmiai. Pasakai kelis supratingus žodžius, kad apkvailintum Dievą ir priverstum kitus tau pavydėti. Argi ne to sieki? Ar nebandai sąmoningai manipuliuoti kitais? Ar tai turi kokios nors prasmės? Jei kalbi apie patyrimu grįstą supratimą, niekas tavęs nelaikys pagyrūnu. Priešingu atveju, tu kalbi pasipūtėliškai. Tavo tikrojoje patirtyje yra daug dalykų, kurių negali įveikti, kaip ir negali maištauti prieš savo paties kūną; visada darai, ką panorėjęs, niekada neatsižvelgdamas į Dievo ketinimus. Bet vis tiek turi įžūlumo kalbėti apie teorinį supratimą. Tu esi begėdis! Vis dar drįsti kalbėti apie Dievo žodžių supratimą. Kaip tau ne gėda! Gražbyliavimas ir gyrimasis tapo tavo prigimtimi, ir tu įpratai taip elgtis. Kai tik turi noro kalbėti, tu taip ir darai, bet kai ateina laikas veikti – užsidedi kitą kaukę. Ar tai nėra kitų kvailinimas? Gal tau ir pavyks kitus apgauti, bet Dievo neapkvailinsi. Žmogus nežino ir neskiria tokių dalykų, bet Dievas į juos žiūri rimtai ir Jis tavęs nepasigailės. Tavo broliai ir seserys gali tave užstoti, giedodami tau giesmes už supratingumą ir žavėdamiesi tavimi, bet jei tu neturi tikrovės – Šventoji Dvasia tavęs nepasigailės. Veikiantis Dievas gal ir neieškos tavo klaidų, bet Šventoji Dvasia tave ignoruos ir tau bus sunku tai ištverti. Ar tiki tuo? Pakalbėk dar apie praktikos tikrovę; ar jau pamiršai? Pakalbėk dar apie praktinius kelius; ar jau pamiršai? „Mažiau didingų teorijų ir beverčio gražbyliavimo; geriausia pradėk praktikuoti jau dabar.“ Ar pamiršai šiuos žodžius? Ar tu visiškai nesupranti? Ar nesupranti Dievo ketinimų?