Kiekvienas žmogus turėtų priimti tai, kad jį nagrinėja Mano Dvasia, turėtų atidžiai tikrinti kiekvieną savo žodį ir veiksmą ir juo labiau turėtų stebėti Mano nuostabius darbus. Kaip jaučiatės karalystei ateinant į žemę? Kai Mano sūnūs ir žmonės plūsta prie Mano sosto, Aš oficialiai pradedu teismą priešais didįjį baltąjį sostą. Tai reiškia, kad kai Aš Pats pradedu Savo darbą žemėje ir kai teismo laikas artėja prie pabaigos, pradedu kreipti Savo žodžius į visą visatą ir skleisti Savo Dvasios balsą visai visatai. Savo žodžiais švariai nuplausiu kiekvieną žmogų ir daiktą tarp dangų ir žemės, ir visko, kas yra, kad žemė nebebūtų nešvari ir palaida, o būtų šventa karalystė. Atnaujinsiu viską, kad visa būtų skirta Man naudoti, kad nebeskleistų žemiško alsavimo ir nebebūtų sutepta žemės prieskoniu. Žemėje žmogus apgraibomis ieškojo Mano žodžių tikslo ir ištakų ir stebėjo Mano darbus, tačiau niekas niekada iš tikrųjų nepažino Mano žodžių ištakų ir niekas niekada iš tikrųjų neišvydo Mano darbų nuostabumo. Tik šiandien, kai Aš Pats ateinu tarp žmonių ir tariu Savo žodžius, žmogus šiek tiek Mane pažįsta, panaikindamas vietą, kurią jo mintyse užima „Aš“, ir vietoj jos savo sąmonėje sukurdamas vietą veikiančiam Dievui. Žmogus turi sampratų ir yra kupinas smalsumo; kas gi nenorėtų pamatyti Dievo? Kas nenorėtų užmegzti ryšio su Dievu? Tačiau tik dievas, kurį žmogus laiko įsivaizduojamu ir abstrakčiu, užima aiškią vietą žmogaus širdyje. Kas tai suvoktų, jei Aš jiems aiškiai nepasakyčiau? Kas iš tikrųjų tikėtų, kad Aš iš tiesų egzistuoju? Ar jie iš tikrųjų dėl to nė kiek neabejotų? Tarp „Manęs“ žmogaus širdyje ir „Manęs“ tikrovėje yra didžiulis skirtumas ir niekas nepajėgia jų palyginti. Jei Aš neįsikūnyčiau, žmogus niekada Manęs nepažintų, o net jei ir pažintų, argi toks pažinimas vis tiek nebūtų samprata? Kasdien vaikštau tarp nepaliaujamai plūstančių žmonių ir kasdien veikiu kiekviename žmoguje. Kai žmogus iš tikrųjų Mane pamatys, jis galės pažinti Mane iš Mano žodžių ir suvoks, kokiais būdais kalbu ir kokie yra Mano ketinimai.

Kai karalystė oficialiai ateina į žemę, kas iš visko, kas yra, nenutyla? Kas iš nesuskaičiuojamos gausybės žmonių nebijo? Vaikštau visur po visatos pasaulį ir viską sutvarkau Aš Pats. Kas šiuo metu nežino, kad Mano darbai nuostabūs? Mano rankos laiko viską, tačiau Aš taip pat esu virš visko. Šiandien įsikūnijau ir Pats atėjau tarp žmonių – argi ne tai yra tikroji Mano nuolankumo ir slaptumo prasmė? Išoriškai daugelis žmonių giria Mane kaip gerą ir šlovina Mane kaip gražų, bet kas iš tikrųjų Mane pažįsta? Kodėl šiandien prašau, kad Mane pažintumėte? Ar Mano tikslas nėra sugėdinti milžinišką ugniaspalvį slibiną? Nenoriu, kad žmogus būtų verčiamas Mane šlovinti, noriu, kad žmogus Mane pažintų, per tai pamiltų Mane ir taip Mane šlovintų. Toks šlovinimas vertas savo vardo ir nėra tuščios kalbos; tik toks šlovinimas gali pasiekti Mano sostą ir pakilti į padanges. Kadangi žmogus buvo Šėtono gundomas ir sugadintas, kadangi jį užvaldė sampratos ir mąstymas, Aš įsikūnijau, kad Pats užkariaučiau visą žmoniją, atskleisčiau visas žmogaus sampratas ir suardyčiau žmogaus mąstymą. Dėl to žmogus nebesipuikuoja Mano akivaizdoje ir nebetarnauja Man vadovaudamasis savo sampratomis ir taip „Aš“ žmogaus sampratose visiškai išsklaidomas. Kai ateis karalystė, pirmiausia pradėsiu šį darbo etapą ir tai darysiu tarp Savo žmonių. Kadangi esate Mano žmonės, gimę milžiniško ugniaspalvio slibino šalyje, jumyse tikrai yra daugiau nei tik šiek tiek ar dalis milžiniško ugniaspalvio slibino nuodų. Taigi šis Mano darbo etapas pirmiausia sutelktas į jus ir tai yra vienas Mano įsikūnijimo Kinijoje svarbos aspektų. Dauguma žmonių nepajėgia suvokti net dalelės Mano tariamų žodžių, o kai suvokia, jų supratimas būna miglotas ir painus. Tai lūžio taškas Mano kalbėjimo būde. Jei visi žmonės galėtų perskaityti Mano žodžius ir suprasti jų prasmę, kas iš žmonių galėtų būti išganytas, o ne nublokštas į Hadą? Kai žmogus Mane pažins ir Man paklus, ateis laikas, kai ilsėsiuosi, ir kaip tik tada žmogus pajėgs suvokti Mano žodžių prasmę. Šiandien jūsų dvasinis ūgis per mažas, jis tiesiog apgailėtinai mažas, toks, kad jo net neįmanoma pakelti, ką jau kalbėti apie tai, kiek Mane pažįstate.

Nors sakau, kad angelai yra pradėti siųsti ganyti Mano sūnus ir žmones, niekas nepajėgia suprasti Mano žodžių prasmės. Kai Aš Pats ateinu tarp žmonių, angelai tuo pat metu pradeda ganymo darbą, o angelų ganymo metu visi sūnūs ir žmonės ne tik patiria išmėginimus ir yra ganomi, bet ir gali savo akimis išvysti įvairiausių regėjimų pasirodymą. Aš dirbu tiesiogiai dieviškume, todėl viskas įeina į naują pradžią, o kadangi šis dieviškumas veikia tiesiogiai, jis nė kiek nevaržomas žmogiškumo ir jis laisvai veikia aplinkybėmis, kurias žmogus laiko antgamtinėmis. Tačiau Man tai visiškai normalu (žmogus mano, kad tai antgamtiška, nes niekada nėra tiesiogiai susidūręs su dieviškumu); jame nėra jokių žmogaus sampratų ir jis nesuteptas žmogiškomis idėjomis. Žmonės tai pamatys tik tada, kai visi įeis į teisingą kelią; kadangi dabar yra pradžia, žmogus dar turi daug trūkumų, susijusių su jo įėjimu, ir vargu ar galima išvengti nesėkmių bei neaiškumo. Šiandien, kadangi atvedžiau jus iki šio taško, viską tinkamai sutvarkiau ir turiu Savų tikslų. Jei šiandien jums apie juos pasakyčiau, ar tikrai pajėgtumėte juos suprasti? Gerai pažįstu žmogaus proto mintis ir žmogaus širdies norus: kas niekada neieškojo sau išeities? Kas niekada negalvojo apie savo perspektyvas? Tačiau nors žmogus turi begalę minčių, kas galėjo numatyti, kad po tūkstančių metų dabartis bus tokia, kokia yra? Ar tai iš tikrųjų tavo paties subjektyvių pastangų vaisius? Ar tai atlygis už visas tavo pastangas? Ar tai gražus paveikslas, kurį įsivaizdavai? Jei nevesčiau visos žmonijos, kas galėtų atsiskirti nuo Mano sutvarkymų ir rasti kitą išeitį? Ar žmogaus vaizdiniai ir norai atvedė jį iki šiandienos? Daugelis žmonių nugyvena visą gyvenimą, taip ir nesulaukę savo norų išsipildymo. Ar taip iš tikrųjų yra dėl jų mąstymo klaidos? Daugybės žmonių gyvenimas kupinas netikėtos laimės ir pasitenkinimo. Ar taip iš tikrųjų yra todėl, kad jie per mažai tikisi? Kas iš visos žmonijos nėra globojamas Visagalio akyse? Kas negyvena pagal išankstinį Visagalio nulėmimą? Ar žmogaus gyvenimas ir mirtis priklauso nuo jo paties pasirinkimo? Ar žmogus valdo savo likimą? Daug žmonių šaukiasi mirties, tačiau ji toli nuo jų; daug žmonių nori būti stiprūs gyvenime ir bijo mirties, tačiau jiems nežinant artėja jų mirties diena, nugramzdindama juos į mirties bedugnę; daug žmonių žvelgia į padanges ir giliai atsidūsta; daug žmonių garsiai rauda ir kūkčioja; daug žmonių palūžta per išmėginimus; daug žmonių pakliūva į nelaisvę gundomi. Nors nepasirodau Pats taip, kad žmogus galėtų Mane aiškiai išvysti, daugelis žmonių baiminasi pamatyti Mano veidą, labai bijodami, kad juos pakirsiu, kad juos užgesinsiu. Ar žmogus iš tikrųjų Mane pažįsta ar ne? Niekas negali tiksliai pasakyti. Argi ne taip? Jūs bijote ir Manęs, ir Mano baudimo, tačiau taip pat stojate ir atvirai Man priešinatės bei Mane teisiate. Argi ne taip? Žmogus niekada Manęs nepažino todėl, kad niekada nematė Mano veido ir negirdėjo Mano balso. Taigi, nors esu žmogaus širdyje, ar yra tokių, kurių širdyje nebūčiau miglotas ir neaiškus? Ar yra tokių, kurių širdyje būčiau visiškai aiškus? Nenoriu, kad tie, kurie yra Mano žmonės, taip pat matytų Mane miglotai ir neaiškiai, todėl imuosi šio didžio darbo.

Tyliai ateinu tarp žmonių, o tada nutolstu. Ar kas nors kada nors Mane matė? Ar saulė gali Mane matyti dėl savo liepsnojančios ugnies? Ar mėnulis gali Mane matyti dėl savo spindinčio skaistumo? Ar žvaigždynai gali Mane matyti dėl savo vietos danguje? Kai ateinu, žmogus nežino, ir visa lieka nežinioje, o kai išeinu, žmogus vis tiek nieko nenutuokia. Kas gali apie Mane paliudyti? Gal tai žemės žmonių šlovinimas? Gal tai laukinėje gamtoje žydinčios lelijos? Ar tai danguje skraidantys paukščiai? Ar tai kalnuose riaumojantys liūtai? Niekas negali iki galo apie Mane paliudyti! Niekas negali atlikti darbo, kurį atliksiu Aš! Net jei jie ir atliktų šį darbą, kokį poveikį jis turėtų? Kasdien stebiu kiekvieną daugybės žmonių veiksmą ir kasdien nagrinėju daugybės žmonių širdis ir protus; niekas niekada neišvengė Mano teismo ir niekas niekada neišsilaisvino iš Mano teismo tikrovės. Stoviu virš dangaus skliauto ir žvelgiu į tolį: nesuskaičiuojamą daugybę žmonių pakirtau, tačiau taip pat nesuskaičiuojama daugybė žmonių gyvena Mano gailestingumo ir mielaširdystės apsuptyje. Argi ir jūs negyvenate tokiomis aplinkybėmis?

1992 m. kovo 5 d.