Tiek daug noriu pasakyti žmogui, tiek daug dalykų turiu jam papasakoti. Tačiau žmogaus gebėjimas priimti yra pernelyg menkas; žmogus nepajėgia iki galo suvokti Mano žodžių pagal tai, ką Aš suteikiu, ir supranta tik vieną aspektą, o kito nežino. Vis dėlto neatimu žmogui gyvybės dėl jo bejėgiškumo ir nesielvartauju dėl jo silpnumo. Tiesiog atlieku Savo darbą ir kalbu kaip visada, nors žmogus ir nesupranta Mano ketinimų; kai ateis ta diena, žmonės pažins Mane savo širdžių gelmėse ir laikys Mane savo mintyse. Kai iškeliausiu iš šios žemės, bus kaip tik tas laikas, kai pakilsiu į sostą žmogaus širdyje – kitaip tariant, tuomet visi Mane pažins. Tai taip pat bus laikas, kai Mano sūnūs ir žmonės valdys žemę kaip karaliai. Tie, kurie Mane pažįsta, neabejotinai taps Mano karalystės ramsčiais, ir tik jie bus tinkami naudotis valdžia kaip karaliai Mano karalystėje. Visi, kurie Mane pažįsta, turi Mano būtį ir geba išreikšti Mane savo gyvenimu tarp visos žmonijos. Man nesvarbu, kiek žmogus Mane pažįsta – niekas jokiu būdu negali trukdyti Mano darbui. Žmogus negali Man padėti ir nieko negali dėl Manęs padaryti. Žmogus tegali sekti Mano vedimu Mano šviesoje ir šioje šviesoje ieškoti Mano valios. Šiandien žmonės mano esą verti puikuotis Mano akivaizdoje, nė kiek nesivaržydami juoktis, juokauti ir bendrauti su Manimi kaip su lygiu. Žmogus vis dar Manęs nepažįsta ir mano, kad esame panašūs savo prigimtimi, kad abu esame iš kūno ir kraujo ir abu gyvename žmonių pasaulyje. Jo širdyje pernelyg mažai Man jaučiamos baimės; jis bijo Manęs, kai yra Mano akivaizdoje, tačiau nepajėgia Man tarnauti Dvasios akivaizdoje. Žmogui atrodo, tarsi Dvasios visai nebūtų. Dėl to nė vienas žmogus niekada nepažino Dvasios; Man įsikūnijus, žmonės mato tik kūną iš mėsos ir kraujo ir nesuvokia Dievo Dvasios. Ar tokiu būdu iš tikrųjų galima įgyvendinti Mano ketinimus? Žmonės puikiai moka Mane apgaudinėti; atrodo, kad Šėtonas juos specialiai išmokė vien tam, kad Mane apgaudinėtų. Tačiau Šėtonas Manęs nesutrikdo. Vis tiek pasitelksiu Savo išmintį, kad užkariaučiau visą žmoniją ir nugalėčiau tą, kuris sugadino visą žmoniją, kad Mano karalystė būtų įkurta žemėje.

Tarp žmonių yra tokių, kurie mėgino nustatyti žvaigždžių dydį ar erdvės mastą. Tačiau jų tyrinėjimai niekada nedavė vaisių ir jiems telieka nusivylus nuleisti galvas ir galiausiai patirti nesėkmę. Žvelgdamas į gausybę žmonių ir stebėdamas, kaip žmogus elgiasi patirdamas nesėkmes, nematau nė vieno, kuris būtų visiškai įsitikinęs Manimi – visi jie nepaklusnūs ir maištingi. Kokie nežaboti žmogaus siekiai! Kai gelmės paviršių gaubė tamsa, tarp žmonių pradėjau patirti pasaulio kartėlį. Mano Dvasia keliauja po visą pasaulį ir nagrinėja gausybės žmonių širdis, tačiau Aš taip pat užkariauju žmoniją Savo kūniškuoju pavidalu. Žmogus Manęs nemato, nes yra aklas; žmogus Manęs nepažįsta, nes yra atbukęs; žmogus Man priešinasi, nes yra maištingas; žmogus ateina nusilenkti Man, nes Aš jį užkariavau; žmogus pamilsta Mane, nes iš prigimties esu vertas žmogaus meilės; žmogus išreiškia Mane savo gyvenimu ir leidžia Man pasireikšti, nes Mano didžioji galia ir Mano išmintis veikia jį taip, kad jis atitiktų Mano ketinimus. Turiu vietą žmogaus širdyje, tačiau niekada nesu sulaukęs žmogaus dvasioje glūdinčios meilės Man. Žmogaus dvasioje iš tiesų yra dalykų, kuriuos jis myli labiau už viską, tačiau Aš nesu vienas iš jų, todėl žmogaus meilė yra tarsi muilo burbulas: papūtus vėjui, jis sprogsta ir išnyksta, ir jo daugiau niekada nebematyti. Mano požiūris į žmogų visada buvo pastovus ir nekintantis. Ar kuris nors žmogus būtų galėjęs elgtis taip pat? Žmogaus akyse esu neapčiuopiamas ir nematomas tarsi oras ir dėl šios priežasties didžioji dauguma žmonių ieško tik beribiame danguje, banguojančioje jūroje, ramiame ežere ar tarp tuščių žodžių ir doktrinų. Nėra nė vieno žmogaus, kuris pažintų žmonijos esmę, juo labiau nėra nė vieno, kuris galėtų ką nors pasakyti apie Manyje glūdintį slėpinį, todėl neprašau žmogaus atitikti aukščiausių standartų, kurių, kaip jis įsivaizduoja, iš jo reikalauju.

Skambant Mano žodžiams, kalnai griūva, vandenys teka atgal, žmogus tampa nuolankus, o ežerai pradeda nepaliaujamai tekėti. Nors kunkuliuojančios jūros piktai veržiasi dangaus link, skambant Mano žodžiams, šios jūros nurimsta tarsi ežero paviršius. Vos Man mostelėjus ranka, smarkios vėtros tuoj pat išsisklaido ir pasitraukia nuo Manęs, o žmonių pasaulyje tuoj pat vėl įsivyrauja ramybė. Tačiau kai išlieju Savo pyktį, kalnai tuoj pat suskeldėja, žemė tuoj pat pradeda drebėti, vanduo tuoj pat išdžiūsta, o žmogų tuoj pat užklumpa nelaimė. Dėl Savo pykčio nekreipiu dėmesio į žmogaus riksmus, nesuteikiu jam pagalbos, kad ir kaip jis šauktųsi, nes Mano pyktis vis stiprėja. Kai esu tarp dangų, žvaigždės niekada nepuola į paniką dėl Mano buvimo. Jos visa širdimi ir visomis jėgomis dirba Man, todėl suteikiu joms daugiau šviesos ir leidžiu joms spindėti ryškiau, kad jos pelnytų Man daugiau šlovės. Kuo šviesesni dangūs, tuo tamsesnis pasaulis apačioje. Tiek daug žmonių skundėsi, kad Mano sutvarkymai netinkami, tiek daug žmonių paliko Mane, kad sukurtų savo karalystę, kurią pasitelkia, kad Mane išduotų ir pakeistų tamsos būklę. Tačiau kas tai pasiekė savo ryžtu? Ir kam pavyko įgyvendinti savo pasiryžimą? Kas gali pakeisti tai, ką sutvarkė Mano ranka? Kai pavasaris apima visą žemę, slapta ir tyliai siunčiu pasauliui šviesą, kad žmogus žemėje staiga pajustų ore gaivą. Tačiau kaip tik tą akimirką aptemdau žmogaus akis, kad jis matytų tik žemę gaubiantį rūką, o visi žmonės ir daiktai taptų neryškūs. Žmonėms telieka atsidusti ir pagalvoti: „Kodėl šviesa truko tik akimirką? Kodėl Dievas žmogui siunčia tik rūką ir miglą?“ Žmonėms nusivylus, rūkas akimirksniu išnyksta, tačiau kai jie pamato šviesos prošvaistę, sunčiu jiems liūtį, o jiems miegant perkūnija susprogdina jų ausų būgnelius. Apimti panikos jie neturi laiko pasislėpti ir juos užlieja liūtis. Akimirksniu visa po dangumis švariai nuplaunama Mano rūstybei siaučiant. Žmonės nebesiskundžia prasidėjusiu smarkiu lietumi ir visų jų širdyse gimsta baimė. Dėl šios staiga užgriuvusios liūties didžioji dauguma žmonių nuskęsta iš dangaus plūstančiame vandenyje ir lieka jame kaip lavonai. Aš nagrinėju visą žemę ir matau, kad daug žmonių budi, daug atgailauja, mažomis valtelėmis ieško vandenų šaltinio, lenkiasi Man prašydami Mano atleidimo, kad daug žmonių išvydo šviesą, daug išvydo Mano veidą, kad daug jų turi drąsos gyventi ir kad visas pasaulis pasikeitė. Po šios didžiulės liūties viskas vėl tapo taip, kaip buvo Mano mintyse, ir nebėra maištinga. Netrukus visa žemė prisipildo juoko, visur žemėje tvyro šlovinimo atmosfera ir nėra nė vienos vietos, kur nebūtų Mano šlovės. Mano išmintis yra visur žemėje ir visoje visatoje. Tarp visko, kas egzistuoja, yra Mano išminties vaisių, tarp gausybės žmonių apstu Mano išminties šedevrų; viskas yra taip, kaip Mano karalystėje ir visi žmonės gyvena ramybėje po Mano dangumis kaip avys Mano ganyklose. Judu virš gausybės žmonių ir visur stebiu. Niekas nebeatrodo kaip seniau ir nė vienas žmogus nebėra toks, koks buvo anksčiau. Ramiai ilsiuosi soste virš visos visatos, ir esu visiškai patenkintas, nes viskas atgavo savo šventumą ir Aš vėl galiu ramiai gyventi Sione, o žmonės žemėje vėl gali ramiai ir patenkinti gyventi bei dirbti Mano vedami. Mano rankose gausybė Mano žmonių tvarko visus reikalus. Jie atgavo savo ankstesnį sumanumą ir pirminę išvaizdą; jų nebedengia dulkės – Mano karalystėje jie yra šventi kaip nefritas, kiekvieno veidas panašus į žmogaus širdyje esančio šventojo veidą, nes Mano karalystė įkurta tarp žmonių.

1992 m. kovo 14 d.