Tavo širdyje slypi didžiulė paslaptis, kurios niekada nesuvokei, nes gyvenai pasaulyje, kurio neapšviečia šviesa. Tavo širdį ir tavo dvasią pasiglemžė piktasis. Tavo akis gaubia tamsa, todėl nebematai nei saulės danguje, nei naktį žėrinčių žvaigždžių. Tavo ausys užkimštos apgaulingais žodžiais, todėl negirdi nei griausmingo Jehovos balso, nei nuo sosto tekančių galingų vandenų ošimo. Praradai visa, kas teisėtai tau priklausė, visa, ką tau buvo dovanojęs Visagalis. Pasinėrei į beribę kančių jūrą – ten nėra jėgos, galinčios tave išgelbėti, nėra jokios vilties išlikti, tėra tik nuolatinė kova ir blaškymasis… Nuo tos akimirkos buvai pasmerktas kentėti nuo piktojo rankos, nutolęs nuo Visagalio palaiminimų, nutolęs nuo Visagalio aprūpinimo ir žengti keliu, iš kurio nebėra sugrįžimo. Net milijonas šauksmų vargiai ar gali pažadinti tavo širdį ir dvasią. Tu giliai miegi piktojo rankose – to, kurio suvedžiotas žengi į beribę nežinią – be krypties, be kelrodžių. Nuo tada praradai pirmapradį tyrumą ir nekaltumą, o Visagalio rūpesčio ėmei šalintis. Tavo širdyje viešpatauja piktasis, jis visokeriopai tave valdo ir yra tapęs tavo gyvenimu. Tu jo nebebijai, jo nebevengi ir juo nebeabejoji. Priešingai – laikai jį savo širdies dievu. Pradėjai jį aukštinti ir garbinti; judu tapote neatskiriami lyg kūnas ir šešėlis, pasiryžę kartu gyventi ir kartu mirti. Tu nė nežinai, iš kur atėjai, kodėl gimei ir kodėl mirsi. Visagalį laikai svetimu, nežinai Jo kilmės, juo labiau nežinai, ką Jis dėl tavęs yra padaręs. Visa, kas ateina iš Jo, tau atrodo priešiška, todėl nemoki to branginti ir nesuvoki to vertės. Nuo tos dienos, kai priėmei Visagalio aprūpinimą, eini koja kojon su piktuoju. Kartu su piktuoju ištvėrei tūkstančius metų audrų ir negandų, o dabar drauge su piktuoju stoji prieš Dievą, kuris kadaise buvo tavo gyvybės šaltinis. Tu nemoki atgailauti, ir net nesuvoki, kad jau atsidūrei ant pražūties slenksčio. Pamiršai, kad piktasis tave suvedžiojo ir engė; pamiršai savo pradžią. Taip iki pat šios dienos žingsnis po žingsnio piktasis tau smarkiai kenkė. Tavo širdis ir dvasia aptirpo ir sunyko. Nebesiskundi dėl žmonių pasaulio vargų ir nebetiki, kad pasaulis neteisingas. Dar mažiau tau rūpi, ar Visagalis apskritai yra, nes piktąjį jau seniai laikai savo tikruoju tėvu ir nebegali nuo jo atsiskirti. Štai tokia yra tavo širdies paslaptis.

Auštant rytuose sužimba ryto žvaigždė. Tai žvaigždė, kurios anksčiau nebuvo. Ji nušviečia ramią, žvaigždėtą padangę ir vėl įžiebia žmonių širdyse užgesusią šviesą. Ši šviesa išsklaido vienatvę, apšviečia tave ir kitus. Tačiau tu vis dar esi kietai įmigęs tamsioje naktyje – negirdi balso, nematai šviesos ir nejauti ateinančio naujo dangaus, naujos žemės ir naujojo amžiaus, nes tavo tėvas tau sako: „Mano vaike, nesikelk, dar per anksti. Lauke labai šalta, neik į lauką, kad kalavijai ir ietys neišbadytų tau akių.“ Tu tiki tik savo tėvo perspėjimu, nes manai, kad tik tėvas teisus, kad jis vyresnis už tave ir iš tikrųjų tave myli. Tokie perspėjimai ir tokia meilė verčia tave nebetikėti pasakojimais apie pasaulio šviesą, nebesidomėti, ar šiame pasaulyje dar egzistuoja tiesa, nebesitikėti Visagalio išgelbėjimo. Tu susitaikai su esama padėtimi, nebelauki šviesos atėjimo ir nebesidairai legendoje išpranašauto Visagalio nužengimo. Visa, kas gražu, tavo akims nebegali atgimti ir nebegali egzistuoti; žmonijos rytojus ir žmonijos ateitis tavo akyse išnyko ir žuvo. Tu tvirtai įsikibęs į savo tėvo drabužį, pasiryžęs dalytis jo vargais, mirtinai bijodamas prarasti bendrakeleivį bei kryptį tolimame kelyje. Šis platus ir miglotas žmonių pasaulis išugdė daugelį jūsų – tvirtų, bebaimių ir nepalaužiamų, atliekančių jame įvairiausius vaidmenis. Jis išugdė daugybę „karių“, nebijančių mirties; dar daugiau – ištisas grupes sustingusių, dvasiškai paralyžiuotų žmonių, nesuvokiančių savo sukūrimo tikslo. Visagalio akys aprėpia kiekvieną šios giliai kenčiančios žmonijos narį. Jis girdi kenčiančiųjų raudas, mato gėdingą nuskriaustųjų būseną ir jaučia išgelbėjimo malonę praradusios žmonijos bejėgiškumą bei baimę. Žmonija atstumia Jo rūpestį, pasirenka eiti savu keliu ir stengiasi išvengti Jo akių žvilgsnio, verčiau iki paskutinio lašo drauge su priešu ragauja karčiųjų gelmių taurę. Visagalio atodūsio žmonės jau nebegirdi, o Jo rankos nebenori glostyti šios nelaimingos žmonijos. Kaskart Jis susigrąžina žmones, ir kaskart vėl praranda, todėl Jo darbas nuolat kartojasi. Tačiau nuo tam tikros akimirkos Jis pavargsta, ima jaustis netekęs jėgų, todėl atideda į šalį pradėtą darbą ir nebevaikšto tarp žmonių… Žmonija nė nepastebi šių permainų, nežino apie Visagalio atėjimą ir pasitraukimą, Jo liūdesį ir sielvartą.

Visa šiame pasaulyje akimirksniu keičiasi pagal Visagalio mintis ir Jam stebint. Tai, ko žmonija niekada nebuvo girdėjusi, netikėtai pasirodo, o tai, ką ji turėjo nuo seno, nepastebimai išnyksta. Niekas negali perprasti Visagalio kelių, juo labiau – suvokti Jo gyvybės jėgos nepaprastumo ir didybės. Jis pranoksta visus, nes suvokia tai, ko žmogus nepajėgia pastebėti. Jis didis todėl, kad, nors žmonija Jį atstūmė, Jis vis tiek ją gelbsti. Jis žino gyvenimo ir mirties prasmę, Jis geriausiai žino, pagal kokius būties dėsnius turi gyventi sukurtoji žmonija. Jis yra žmonijos būties pamatas ir Atpirkėjas, prikeliantis žmoniją naujam gyvenimui. Dėl savo darbo ir plano Jis džiūgaujančią širdį panardina į liūdesį, o liūdinčią širdį pripildo džiaugsmo, o.

Nuklydusi nuo Visagalio teikiamos gyvybės žmonija nebesupranta, dėl ko gyvena, tačiau vis tiek bijo mirties. Ji neturi nei pagalbos, nei atramos, tačiau vis tiek nenori užmerkti akių ir, sukaupusi paskutines jėgas, ji palaiko savo kūno gyvybę, nors dvasia jau apmirusi, ir šiame pasaulyje velka savo apgailėtiną egzistenciją. Taip gyveni ir tu – kaip ir kiti, be vilties, be jokio tikslo. Tik legendose minimas Šventasis vieną dieną išgelbės tuos, kurie dejuoja kančiose ir su didžiausiu ilgesiu laukia Jo atėjimo. Tačiau šis tikėjimas žmonėse, praradusiuose dvasinį jautrumą, jau ilgą laiką lieka neįgyvendintas. Vis dėlto žmonės ir toliau Jo laukia. Visagalis gailisi šių giliai kenčiančių žmonių, tačiau kartu Jam atgrasūs tie, kurie visiškai prarado bet kokį dvasinį jautrumą, nes Jam tenka pernelyg ilgai laukti jų atsako. Jis nori ieškoti – tavo širdies, tavo dvasios. Jis nori duoti tau vandens ir maisto, kad pabustum, kad daugiau nebejaustum troškulio ir alkio. Kai pavargsti ir pradedi jausti šio pasaulio nykumą, nepasimesk ir neverk. Visagalis Dievas – Budėtojas – bet kurią akimirką pasirengęs tave apkabinti. Jis budi šalia tavęs ir laukia tavo sugrįžimo, laukia tos dienos, kai staiga prisiminsi ir suprasi, kad atėjai iš Dievo; kad kažkuriuo metu paklydai; kad kelyje praradai sąmonę; kad kažkuriuo metu įgijai „tėvą“; be to, suprasi, jog Visagalis visą tą laiką budėjo ir laukė tavo sugrįžimo – laukė labai, labai ilgai. Jis kupinas ilgesio laukė tavo atsako, kurio vis dar nėra. Jo budėjimas yra neįkainojamas, nes Jis tai daro dėl žmogaus širdies ir žmogaus dvasios. Galbūt Jo budėjimas dar tęsis, o gal jau artėja prie pabaigos. Tačiau tu privalai aiškiai suprasti, kur šiuo metu yra tavo širdis ir tavo dvasia.

2003 m. gegužės 28 d.