Mano namų turtai nesuskaičiuojami ir neišmatuojami, tačiau žmogus niekada neatėjo pas Mane jais mėgautis. Žmogus nepajėgia nei mėgautis, nei apsisaugoti savo jėgomis; jis visada pasitikėjo kitais. Iš visų, į kuriuos žvelgiu, nė vienas niekada neieškojo Manęs sąmoningai, savo iniciatyva ir tiesiogiai. Visi jie ateina Mano akivaizdon kitų raginami, sekdami daugumą, ir nenori mokėti kainos ar skirti laiko savo gyvenimui praturtinti. Todėl tarp žmonių niekas niekada negyveno tikrovėje ir visi žmonės gyvena beprasmį gyvenimą. Dėl seniai nusistovėjusių žmogaus įpročių ir papročių visų žmonių kūnai persisunkę žemiškos dirvos kvapu. Dėl to žmogus atbuko, tapo nejautrus pasaulio nykumui ir šiame sustingusiame pasaulyje užsiima malonumų ieškojimu. Žmogaus gyvenime nėra nė trupučio šilumos, jame nėra nė pėdsako to, kas žmogiška, ar šviesos – tačiau jis visada sau nuolaidžiavo ir nugyveno bevertį gyvenimą, blaškydamasis ir nieko nepasiekdamas. Akimirksniu priartėja mirties diena ir žmogus miršta karčia mirtimi. Šiame pasaulyje jis niekada nieko nenuveikė ir nieko neįgijo – skubiai čia atvyksta ir skubiai išvyksta. Nė vienas iš tų, kuriuos matau, niekada nieko neatsinešė ir nieko neišsinešė, todėl žmogus mano, kad pasaulis neteisingas. Tačiau nė vienas nenori skubėti iškeliauti. Jie tik laukia dienos, kai Mano pažadas iš dangaus staiga ateis tarp žmonių ir leis jiems, kai jie bus pasiklydę, dar kartą išvysti amžinojo gyvenimo kelią. Taigi žmogus įdėmiai stebi kiekvieną Mano darbą ir veiksmą, norėdamas pamatyti, ar tikrai ištesėjau jam duotą pažadą. Kai žmogus patiria suspaudimą, didžiulį skausmą arba yra užkluptas išmėginimų ir tuoj palūš, jis keikia savo gimimo dieną, kad galėtų greičiau išvengti šio pavojaus ir persikelti į kitą idealią vietą. Tačiau išmėginimams praėjus, žmogus prisipildo džiaugsmo. Jis švenčia savo gimimo žemėje dieną ir prašo, kad palaiminčiau jo gimimo dieną; tuomet žmogus nebemini ankstesnių priesaikų, labai bijodamas, kad mirtis jį užklups antrą kartą. Kai Mano rankos pakelia pasaulį, žmonės šoka iš džiaugsmo, jie nebeliūdi ir visi pasikliauja Manimi. Kai užsidengiu veidą rankomis ir prispaudžiu žmones po žeme, jiems tuoj pat ima trūkti oro ir jie vos pajėgia išgyventi. Visi jie šaukiasi Manęs, bijodami, kad juos sunaikinsiu, nes visi trokšta išvysti dieną, kai įgysiu šlovę. Žmogus laiko Mano dieną savo egzistencijos kapitalu ir tik todėl, kad žmonės ilgisi dienos, kai ateis Mano šlovė, žmonija išgyveno iki šiandienos. Tiems, kurie gimsta paskutinėmis dienomis, pasiseka išvysti visą Mano šlovę. Tai Mano žodžiais nustatytas palaiminimas.

Per amžius daugybė iš šio pasaulio iškeliavo nusivylę ir nenoromis, o daugybė į jį atėjo su viltimi ir tikėjimu. Sutvarkiau taip, kad daugybė ateitų, ir daugybę išsiunčiau. Per Mano rankas perėjo nesuskaičiuojama daugybė žmonių. Daugybė dvasių buvo įmesta į Hadą, daugybė gyveno kūniškame pavidale, daugybė mirė ir vėl gimė žemėje. Tačiau nė viena iš jų niekada neturėjo galimybės mėgautis šiandieniniais karalystės palaiminimais. Žmogui daviau tiek daug, tačiau jis įgijo mažai; dėl Šėtono jėgų antpuolio jis nepajėgia mėgautis visais Mano turtais. Jam tik pasisekė į juos pažvelgti, tačiau jis niekada negalėjo jais visapusiškai mėgautis. Žmogus niekada neatrado savo kūne esančio lobyno, kad priimtų dangaus turtus, todėl prarado palaiminimus, kuriuos jam suteikiau. Argi žmogaus dvasia nėra būtent tas organas, kuris jungia jį su Mano Dvasia? Kodėl žmogus niekada neužmezgė ryšio su Manimi savo dvasia? Kodėl jis artinasi prie Manęs kūniškame pavidale, tačiau nepajėgia to padaryti dvasia? Ar Mano tikrasis veidas yra kūnas? Kodėl žmogus nepažįsta Mano esmės? Ar žmogaus dvasioje iš tikrųjų niekada nebuvo nė Mano pėdsako? Ar Aš visiškai išnykau iš žmogaus dvasios? Jei žmogus neįeina į dvasinį pasaulį, kaip jis gali suvokti Mano ketinimus? Ar žmogaus akyse yra tai, kas gali tiesiogiai prasiskverbti į dvasinį pasaulį? Daugybę kartų šaukiau žmogų Savo Dvasia, tačiau žmogus elgiasi taip, tarsi būčiau jam įgėlęs, žvelgdamas į Mane iš tolo ir labai bijodamas, kad nuvesiu jį į kitą pasaulį. Daugybę kartų teiravausi žmogaus dvasioje, tačiau jis vis tiek nieko nenutuokia, labai bijodamas, kad įeisiu į jo namus ir pasinaudosiu proga atimti iš jo visus daiktus. Taigi jis palieka Mane už durų, už šaltų, tvirtai uždarytų durų. Daugybę kartų žmogus palūžo, o Aš jį išgelbėjau, tačiau pabudęs jis tuoj pat Mane palieka ir, nepaliestas Mano mielaširdystės, meta Man atsargų žvilgsnį; Aš niekada nesušildžiau žmogaus širdies. Žmogus yra bejausmis, šaltakraujis gyvūnas. Nors Mano glėbyje šilta, tai niekada jo giliai nesujaudino. Žmogus yra tarsi kalnuose gyvenantis laukinis. Jis niekada nebrangino to, kaip Aš branginu žmoniją. Jis nenori prie Manęs artintis, o mieliau gyvena kalnuose, kur kenčia nuo laukinių žvėrių grėsmės, tačiau vis tiek nenori ieškoti prieglobsčio Manyje. Aš neverčiu nė vieno žmogaus, o tiesiog atlieku Savo darbą. Ateis diena, kai žmogus iš didžiulio vandenyno atplauks prie Manęs, kad galėtų mėgautis visais žemės turtais ir ištrūktų iš pavojaus būti prarytam jūros.

Mano žodžiams tampant užbaigtiems, žemėje palaipsniui formuojasi karalystė, o žmogus palaipsniui grąžinamas į normalią būseną ir taip žemėje įkuriama Mano širdyje esanti karalystė. Karalystėje visi Dievo žmonės atgauna normalaus žmogaus gyvenimą. Šalta žiema praėjo, ją pakeitė pavasario miestų pasaulis, kuriame pavasaris tęsiasi ištisus metus. Žmogus nebepatiria žmonių pasaulio nykumo ir nebekenčia žmonių pasaulio šalčio. Žmonės nekovoja vieni su kitais, šalys nekariauja viena su kita, nebėra skerdynių ir per jas tekančio kraujo; visi žemės kraštai kupini džiaugsmo, ir visur tarp žmonių apstu šilumos. Aš vaikštau po visą pasaulį, Aš mėgaujuosi Savo soste ir gyvenu tarp žvaigždžių. Angelai dovanoja Man naujas dainas ir šokius. Dėl savo pačių trapumo jų veidais neberieda ašaros. Nebegirdžiu priešais Save angelų verksmo ir niekas nebepatiki Man savo sielvarto. Šiandien jūs visi gyvenate Mano akivaizdoje; rytoj jūs visi būsite Mano karalystėje. Argi tai nėra didžiausias palaiminimas, kurį suteikiu žmogui? Dėl kainos, kurią šiandien mokate, paveldėsite ateities palaiminimus ir gyvensite Mano šlovingoje šviesoje. Ar vis dar nenorite užmegzti ryšio su Mano Dvasios esme? Ar vis dar norite save pražudyti? Žmonės noriai siekia pažadų, kuriuos gali matyti, nors jie ir trumpalaikiai, tačiau niekas nenori priimti rytojaus pažadų, nors jie truks amžinai. Tai, kas žmogui matoma, yra tai, ką Aš sunaikinsiu, o tai, kas žmogui neapčiuopiama, yra tai, ką Aš įgyvendinsiu. Toks yra skirtumas tarp Dievo ir žmogaus.

Žmogus skaičiavo, kada ateis Mano diena, tačiau niekas niekada nežinojo tikslios datos, todėl žmogus gali gyventi tik apimtas apatijos. Kadangi žmogaus ilgesys nuaidi beribėse padangėse ir išnyksta, žmogus vėl ir vėl praranda viltį, todėl jis nusirito iki dabartinės savo padėties. Mano ištarų tikslas nėra priversti žmogų vaikytis datų ar pastūmėti jį į susinaikinimą iš nevilties. Noriu, kad žmogus paveldėtų Mano pažadą, ir noriu, kad viso pasaulio žmonės gautų dalį Mano pažado. Noriu gyvų būtybių, kupinų gyvybingumo, o ne mirtyje išmirkusių lavonų. Kadangi esu atsilošęs prie karalystės stalo, įsakysiu visiems žmonėms žemėje priimti Mano patikrinimą. Neleidžiu, kad Mano akivaizdoje būtų kas nors nešvaraus. Nepakenčiu jokio žmogaus kišimosi į Mano darbą; visi, kurie kišasi į Mano darbą, įmetami į požemius, o paleisti jie vis tiek nelaimės metu yra deginami žemėje esančia ugnimi. Kai esu įsikūnijęs kūne, nekenčiu kiekvieno, kuris mėgina su Mano kūnu aptarti Mano darbą. Daug kartų esu priminęs visiems žmonėms, kad neturiu artimųjų žemėje; tas, kas Mane laiko sau lygiu bei traukia Mane į kūną, kad galėtų prisiminti su Manimi praleistus laikus, pražus. Taip Aš nustatau. Tokiais klausimais žmogui nė kiek nenuolaidžiauju. Visus, kurie kišasi į Mano darbą ir Man patarinėja, baudžiu ir niekada jiems neatleisiu. Jei nekalbėsiu aiškiai, žmogus niekada neatsitokės ir pats to nesuvokdamas patirs Mano baudimą, nes žmogus nepažįsta Manęs Mano kūne.

1992 m. kovo 20 d.